Spendimo įsigyti šunį niekada nereikėtų priimti lengvabūdiškai. Mūsų keturkojams kartais reikia tokios ypatingos aplinkos, kad sunku rasti jiems naujus namus. Basheris, jaunas italų mastifų veislės šuo, tai patyrė ilgai būdamas JK gyvūnų prieglaudoje.
Basherio istorija prasidėjo, kai jis buvo dar mažas šuniukas, klaidžiojantis Kornvalio, Pietvakarių Anglijoje, gatvėmis. Jis buvo priimtas į RSPCA prieglaudą, kur maždaug dvejus metus laukė savo naujos šeimos.
Prieglaudos darbuotojai norėjo, kad dabar trejų metų italų mastifų veislės šuo būtų globojamas vietos gyventojo, kad būtų užtikrinta šunų elgesio specialisto ir vietinio veterinaro pagalba. Basheris nebuvo mažas šuniukas, kuris lengvai adaptuotųsi naujoje aplinkoje, todėl jo atvykimas į naujus namus pareikalautų daug kantrybės ir atsargumo.
Italų mastifų veislės šuo turėtų būti vienintelis gyvūnas namuose, o ne gyventi su vaikais. Maždaug 60 kg sveriantį ir nenumaldoma energija trykštantį šunį idealiu atveju turėtų globoti patyręs savininkas, kuriam patiktų šios veislės šunys.
Jam reikėtų laiko priprasti prie naujų namų, atvykus iš kitos vietos, taip pat, jeigu yra kiemas, jis turėtų būti aptvertas, kad šuo nepabėgtų. Išskyrus visa tai, Basher buvo draugiškas ir meilus šuo, kuris suteiktų daug džiaugsmo jį prižiūrintiems savininkams.
Prieglaudos darbuotojai skyrė laiko stebėti Basherio elgesį, todėl rekomendacijų sąrašas buvo ilgas. Pirmieji globėjai praėjusių metų gruodį jautėsi pasirengę patenkinti jo poreikius. Tačiau italų mastifų veislės šuo greitai pridarė žalos jų namuose, todėl turėjo grįžti į prieglaudą…
Kaip apmaudu Basheriui ir prieglaudos darbuotojams, kad jam teko grįžti atgal… „Jį priėmusi pora padarė viską dėl jo, bet jis tiesiog negalėjo įsikurti jų namuose“, – Facebook aiškina prieglaudos darbuotojas.
Nuliūdę dėl Basherio likimo, prieglaudos darbuotojai turėjo dvigubą pareigą surasti jam pastovią šeimą. Vaizdo įraše savanoris dalijosi šuns istorija ir pristatė jį potencialiems globėjams, tikėdamasis, kad vienas iš jų galiausiai susisieks…
Praėjus aštuoniems mėnesiams po grįžimo į prieglaudą, Basheris, atrodo, pagaliau rado šeimą, norinčią priimti jį visam laikui – visų prieglaudos darbuotojų džiaugsmui.
Basherio istoriją RSPCA Facebook puslapio prenumeratoriai sekė keletą mėnesių, todėl savanoriai turėjo su jais pasidalinti šia gera žinia. „Aš taip jaudinuosi“, „Laikysiu kumščius, kad viskas vyktų gerai“, „Jis nusipelno tik geriausio“ buvo galima perskaityti komentaruose prie aukščiau esančio įrašo.
Kantrybė yra medis, kurio šaknis karti, o vaisius labai saldus. Ši persų patarlė gerai apibendrina Bashero istoriją: laukimas buvo ilgas ir paženklintas sunkių išbandymų, bet dabar jis pagaliau atrodo laimingas.
