Dauguma naminių gyvūnėlių savininkų mano, kad jei šuo laižo jiems veidą ir kitas kūno vietas, tai malonu, smagu ir nekenksminga. Juk šuo nori pasveikinti šeimininką, išreiškia savo jausmus. Tačiau paaiškėjo, kad tai ne visada saugu. Ekspertai papasakojo, kodėl šunys laižo šeimininkus ir pasidalijo savo rekomendacijomis.
1. Kodėl šunys laižo žmones?
Tarp naminių gyvūnų šuo užima ypatingą vietą. Jis laikoma ištikimiausiu draugu ir labiausiai atsidavusiu bičiuliu, kuris visada nori būti su žmonėmis.
Dėl to visų veislių šunys taip dievinami jų šeimininkų. Jie moka už jausmus jausmais, įskaitant veidų laižymą, bet ar turėtų?
2. Laižymo priežastys
Katės ar kiti kailiniuoti mūsų draugai retai laižo žmogaus veidą. Kartkartėmis katė palaižo žmogaus pirštus, tačiau tai nėra labai įprasta ir labai priklauso nuo gyvūno charakterio. Kalbant apie šunis, galima teigti, kad beveik visi jie noriai išreiškia savo jausmus laižydami šeimininkų veidus.
Tai gali būti įdomu! Tokio elgesio pradžią galima pamatyti tarpusavio santykiuose su vilkais. Jauni vilkai dažnai laižo vyresnius vilkus, kad šie atiduotų jiems priklausantį maistą. Laižymas neišnyksta su amžiumi, nors juo nebesiekiama gauti maisto, o tik palaikyti socialinius ryšius.
Tai reiškia, kad šunims veido laižymas yra susijęs su:
- noru užmegzti kontaktą,
- draugyste,
- o kartais tiesiog pasisveikinimu.
Pastarasis ypač pasireiškia, nes dažniausiai šuo nori palaižyti šeimininko skruostus.
Tai tik viena iš priežasčių, kodėl šuo žmogui laižo veidą. O kitos gali būti šios:
- pagarba šeimininkui – laižymas gali reikšti šuns paklusnumą; kai augintinis laižo jums veidą ar rankas, tai ženklas, kad jis laiko ir priima šeimininką aukščiausiu hierarchijoje, aprūpinančiu maistu, pasirūpinančiu pasivaikščiojimais ir t. t.;
- informacijos apie šeimininką rinkimas – šeimininko laižymas taip pat yra informacijos rinkimo būdas; tai susiję su informacija apie žmonių skleidžiamus feromonus: jų kvapus, kvapo intensyvumas yra susijęs su nuotaika; jų dėka šuo gali suprasti, ar šeimininkas laimingas, piktas ar patiria stresą;
- išlaikyti šeimininko švarą – tai gali atrodyti keista, bet laižymas padeda šuniui įsitikinti, ar šeimininkas yra švarus; tai siejama su šunimis, kurie juk prausiasi patys arba prausia savo brolius ir seseris, norėdami išvalyti kailį; šeimininko laižymas dažnai siejamas su noru „padėti šeimininkui“. Šuo jus laiko savo gaujos nariu ir jumis rūpinasi.;
- džiaugsmo išreiškimas ir gavimas – laižymas suteikia šuniui malonumą, priverčia išlaisvinti endorfinus, o taip pat leidžia gyvūnui jaustis saugiau ir pasakyti šeimininkui: „Tu man patinki“. Tai lyg bičiuliškas patapšnojimas per nugarą.
3. Ar turėtumėte leisti savo šuniui save laižyti?
Dauguma savininkų mano, kad jei gyvūnas laižo, vadinasi, jis yra saugus. Juk šuo, kuris nori pasveikinti šeimininką, išreiškia savo jausmus. Tačiau paaiškėja, kad tai ne visada saugu.
Jei rūpinatės savimi ir savo augintinius, tada šuo yra švarus ir rizika mažesnė. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvieną kartą turėtumėte leisti savo augintiniui parodyti tokią meilę, ypač jei jis ką tik grįžo iš kiemo ir greičiausiai aplaižė daug įvairių dalykų, kurių jūs pats prie veido nedėtumėte.
Tuo pačiu, jei šuo laižo tik odą: skruostus, rankas, pėdas (pirštai ir pėdos yra populiarus tokio švelnumo objektas), situacija yra mažiau grėsminga. Oda turi apsauginį sluoksnį, per kurį bakterijos iš šuns liežuvio negali prasiskverbti gilyn į kūną.
Tačiau visiškai kitokia situacija, kai augintinis pradeda laižyti burną, akis, nosį ar net ausis. Net ir gerai prižiūrimas šuo gali pernešti įvairių bakterijų, kurios yra nekenksmingos šuniui, bet joms ne vieta mūsų ausyse ar burnoje.
4. Šunų bakterijos
Net ir prižiūrint šunį, maudant ar valant kailį, ne visada pavyksta sunaikinti bakterijas, kurias šuo nešiojasi ant savęs. Tai, kas yra jos seilėse, gali būti pavojinga žmogui.
I. Pirmoji grėsmė – E. coli bakterijos. Visi jas žino ir jos sukelia labai nemalonius negalavimus. Jos atsiranda dėl pasenusio maisto ar vandens. Tačiau, pasirodo, jų randama ir šunų burnose. Tai reiškia, kad kai šuo laižo, ypač burną, gali išsivystyti nemaloni liga.
II. Antroji grėsmė yra Staphylococcus aureus. Tai pavojingas mikrobas, turintis labai nemalonų poveikį. Jis sukelia apsinuodijimą maistu ir yra atsakingas už vieną iš blogiausių toksinio šoko sindromo versijų.
III. Trečioji grėsmė šunų seilėse yra grybelis. Tai nekelia rimtos grėsmės gyvybei ir sveikatai, tačiau atrodo siaubingai. Tai prisideda prie nuolatinio niežtinčio bėrimo atsiradimo.
IV. Ketvirta grėsmė yra MRSA, kuri tikrai nėra pokštas. Tai yra stafilokokų rūšis, tačiau ji yra atspari antibiotikams. Taigi, tai išgydyti nėra lengva. MRSA sukelia odos problemų, tačiau kol nepatenka į kraują, gyvybei pavojaus nekelia. Jei taip atsitiks, tai gali sukelti sunkų sepsį.
Tiek daug žmonėms pavojingų bakterijų šunų seilėse yra dėl to, kad jie laižo kitų gyvūnų ekskrementus. Atitraukti augintinių dėmesį ne visada pavyksta tinkamu laiku, o tai reiškia, kad pavojingos bakterijos gali atsidurti jų burnose. Juk tikrai nenorite, kad tai pereitų ant jūsų odos?
5. Apsaugos nuo ligų būdai
Jei iki šiol jums patiko, kai sveikinantis šuo laižo jums veidą, tuomet turėtumėte atsisakyti šio malonumo arba pagalvoti apie specialias atsargumo priemones.
Pirmiausia kruopščiai nusiplaukite rankas, jei šuo jas laižo. Taip išvengsite bakterijų perdavimo iš rankų į burną, nes kartais daugelis nepastebi ar pamiršta, kad šuo aplaižė pirštus ir paliečia veidą ar ima užkandžiauti.
Vyresnio amžiaus šunys turi būti mokomi nelaižyti šeimininko, o šuniukams nereikėtų leisti taip daryti nuo pat pradžių. Suaugusį šunį šio įpročio galima išmokyti atsisakyti ignoruojant laižymą, nusigręžus nuo jo ir paslėpus rankas už nugaros. Atsitraukti šiuo atžvilgiu nėra gera idėja, nes tai gali būti vertinama kaip paskata žaisti.
Taip pat turėtumėte uždrausti šuniui pasivaikščiojimo metu valgyti kitų gyvūnų ekskrementus. Jei tai dažnas reiškinys, geriausia apsilankyti pas veterinarą. Tai gali būti dėl mineralinių medžiagų trūkumo šuns racione, o jei dietos pakeitimas nėra sėkmingas ir šuo toliau ėda išmatas, gali tekti kreiptis į elgesio specialistą. Gali būti, kad tai psichinė problema.
Kad išvengtumėte šunų platinamų bakterijų, būtinai reguliariai dehelminizuokite savo augintinį.
