Maždaug prieš 5 metus pagyvenusi pora gatvėje rado benamį šunį, kurio padėtis buvo labai prasta. Šuo atrodė taip blogai, kad jį radę žmonės nedrįso jo palikti gatvėje. Kalytei buvo suteiktas Negritos vardas. Priglaustą šunį pora ėmėsi gydyti ir auklėti. Netrukus gimė maži šuniukai.
Po kurio laiko, kai šuniukai sustiprėjo, jie buvo išdalinti žmonėms. Negritą pora taip pat nusprendė atiduoti – ją priglaudė draugai, gyvenantys Khachal mieste. Nors pora dvejojo dėl savo pasirinkimo, tačiau įvertino tai, kad jie yra senyvo amžiaus, taigi, nesugebės tinkamai pasirūpinti augintiniu.
Negritą priglaudę žmonės džiaugėsi savo nauja šeimos nare, tačiau po dviejų savaičių šuo dingo. Nors naujieji šeimininkai savo augintinės ilgai ieškojo, tačiau nepavyko jos rasti.
Praėjo šiek tiek laiko, ir Negrita pasirodo prie ją kadaise išgelbėjusių sutuoktinių slenksčio…
Paaiškėjo, kad gyvūnas įveikė maždaug 160 km! Žinoma, tokia ilga kelionė jam turėjo neigiamas pasekmes – ji buvo labai nusilpusi.
Negrita nedelsiant buvo pamaitinta ir pagirdyta, o tuomet ji susirado nuošalų kampą, kuriame praleido dvi dienas.
Pora iškart paskambino savo draugui ir pasakė, kad Negrita grįžo pas juos. Akivaizdu, kad po tokio didvyriško poelgio pora nusprendė Negritą pasilikti.
