Sanna Karosas su vyru Sauliumi augina 4 biologinius vaikus ir tėvų globos netekusį neįgalų berniuką. Jaunėlė Iva, kuriai nustatytas Dauno sindromas, paskatino šeimą kitaip pažvelgti į gyvenimą. „Ji mus moko gyventi kitaip, nuoširdžiau viską vertinti“, – atskleidė mama ir globėja. Sprendimą iš globos įstaigos į šeimą priimti tokios pat negalios paženklintą kūdikį irgi nulėmė Ivos gimimas. Klaipėdos rajone tai pirmas atvejis, kai ryžtamasi globoti svetimą neįgalų vaiką.
Keisti požiūrį
Sendvario seniūnijoje gyvenanti LCC tarptautinio universiteto lektorės Sannos ir bažnyčios pastoriaus Sauliaus Karosų šeima Dauno sindromą turintį 1 metų ir 3 mėnesių Motiejų globoti pradėjo pavasarį. Šį vardą išrinko globėjai, pasiryžę jį įsivaikinti, tačiau dėl karantino suvaržymų procesas stringa.
Per 8 mėnesius Motiejus apsiprato naujuose namuose, su juo susigyveno šeimos nariai. Sausį berniukui sukaks dveji, o dukrelei Ivai – ketveri metai. Šie vaikai reikalauja daugiau dėmesio nei sveiki. „Jeigu ne ypatingos dukrelės gimimas, nebūtume tiek žinoję apie Dauno sindromą turinčius žmones“, – prisipažino S. Karosas, žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos Klaipėdos apskrities skyriaus koordinatorė, siekianti keisti visuomenės požiūrį į neįgaliuosius. Švedijoje, kur ji gimė ir užaugo, kitaip į juos žvelgiama, o mūsų šalyje tolerancijos dar stinga. Jau 21 metus čia gyvenanti meilės imigrantė, ištekėjusi už žemaičio, S. Karosas neslėpė, jog anksčiau kildavo minčių, kad gimus neįgaliam vaikui grįžtų į Švediją, kur jį auginti būtų lengviau. Tačiau keičiantis kartoms atsiranda gerų pokyčių. Sanna prisipažino norinti ne tik juos stebėti, bet ir daryti įtaką: negalios nepakeisi, bet galima keisti aplinką. „Vilniuje mano bičiulis olandas įkūrė viešojo maitinimo įmonę „Pirmas blynas“, kurioje įdarbino žmones, turinčius protinę negalią. Jį nustebino tendencija: vyresnioji karta abejojo, ar to reikia, ar čia rinksis lankytojai, o jaunesni žmonės tai priėmė optimistiškai“, – atskleidė pašnekovė.
Palaikymas sustiprina
Statistikos duomenimis, vienas iš 800 vaikų gimsta su Dauno sindromu, nepriklausomai nuo šeimos socialinės padėties. Ir tai esą labiausiai paplitęs genetinis sutrikimas.
„Man, švedei, buvo lengviau priimti Ivos diagnozę, – kalbėjo S. Karosas. – Iš karto įkėliau jos nuotrauką į socialinius tinklus. Parašiau atvirą laišką, kad mums gimė nuostabi dukrelė, kurios išskirtinis bruožas – Dauno sindromas. Neslėpiau, kad esame sutrikę, bet džiaugiamės nauja gyvybe ir kviečiau mus sveikinti, nešti dovanas. Taigi padėjome žmonėms apsispręsti, kaip elgtis šioje situacijoje… Ir tiek dovanų nebuvome sulaukę gimus pirmiesiems vaikams. Tiek meilės ir palaikymo iš draugų, bendruomenės. Tai mus sustiprino – sunkumų tarsi sumažėjo.“
- Karosas aktyviai įsijungė į žmonių su Dauno sindromu ir globėjų asociacijos veiklą. Su aštuonių mėnesių Iva ji pradėjo lankytis Klaipėdos ugdymo įstaigose, aplinkinių rajonų mokyklose, kur vedė tolerancijos pamokas, aiškino, jog nereikia bijoti Dauno sindromo, akcentavo, kad esame skirtingi ir tai pagražina pasaulį. „Jau daugiau nei 5 tūkstančiams žmonių apie tai pasakojau. Mokiniams juokaudama sakiau, kad elgiuosi savanaudiškai – ruošiu Ivos darbdavius: užaugę įkurs įmonę ir įdarbins ją“, – nuotaikingai dėstė gerą energiją spinduliuojanti pašnekovė. Ji lankėsi Veiviržėnuose, Doviluose, Vėžaičiuose, kur susitiko su šių mokyklų bendruomenėmis, bet susitikimus sustabdė pandemija.
- Karosas iki tol spėjo Anglijoje baigti kursus – įgijo žinių, kaip paruošti medikus pranešti tėvams apie gimusį Dauno sindromą turintį kūdikį. „Tėvams tai sunku išgirsti, o medikams – pasakyti, – akcentavo S. Karosas. – Dažniausiai jie išvardija neigiamus dalykus: vaiko sveikatos problemas, raidos sutrikimus, menkus gebėjimus ir panašiai. Betgi reikia pasakyti visą tiesą – ir gražių dalykų yra auginant šiuos vaikus.“
Sujaudino berniuko likimas
Pernai rugsėjį Sanna ir Saulius Karosai sužinojo apie globos įstaigoje augantį kūdikį, kuriam diagnozuotas Dauno sindromas. „Užgavo širdį – buvo gaila, kad jis paliktas instituciniuose globos namuose. Abu su vyru kasdien apie jį galvojome, nors berniuko nebuvome matę“, – atskleidė S. Karosas. Norėdama jį aplankyti Sanna nusprendė savanoriauti. Pirmą kartą nuvyko pernai pirmą šv. Kalėdų dieną, nustebindama globos įstaigos darbuotoją. „Savanoriauti? Šiandien šventė – su šeima pabūkite“, – tarė ji man. O aš pagalvojau, kad dėl to ir atvažiavau“, – šypsodamasi kalbėjo S. Karosas.
Sutuoktiniai jau anksčiau buvo globoję tėvų globos netekusius vaikus, išklausę būtinus globėjų ir įtėvių kursus, bet dabar reikėjo atnaujinti žinias, sutvarkyti dokumentus. Dėl pandemijos tai užtruko iki balandžio mėnesio.
- Karosas patikino, jog vienas iš motyvų paimti į šeimą berniuką su Dauno sindromu buvo viltis, jog su Iva jiems bus smagiau. „Vyresnėliai brolis ir sesės labai myli Ivą, ši iš jų mokosi, betgi jie užaugs, ir mergaitė liks viena. Nežinome, ar su Motiejumi bus draugai, bet visada turės vienas kitą“, – kalbėjo Sanna.
Tačiau abejonių dėl sprendimo paimti į šeimą dar vieną Dauno sindromą turintį vaiką būta. Juk šie vaikai daugiau serga, neaišku, kokie gebėjimai: vieni nekalba, jiems reikia nuolatinės priežiūros, o kiti gali dirbti, gyventi savarankiškai. „Mes nedaug žinome apie Motiejaus sveikatą – buvo baimės dėl to, – neslėpė S. Karosas. – Prašėme draugus įvertinti mūsų sprendimą, kuris labai svarbus, nulemsiantis likusį gyvenimą.“
Apsispręsti padėjo amerikiečiai
Tačiau didžiausią įtaką apsisprendimui padarė socialiniuose tinkluose aptikta informacija apie amerikiečius, kurie įsivaikina vaikus su Dauno sindromu iš viso pasaulio, tarp jų ir lietuvius. „Pastebėjau, jog tai daro krikščionys. Jų pavyzdys liudija, kad viskas įveikiama, – dėstė pašnekovė. – Dievo akyse kiekvienas žmogus turi prigimtinę vertę, nepaisant jo produktyvumo. Žmonėmis mus daro mūsų gebėjimas mylėti.“
- Karosas, pirmoji rajone tapusi neįgalaus vaiko globėja, patikino, jog įmanoma auginti ir raidos sutrikimų turintį svetimą vaiką. Bet jai skaudu, kad socialiniuose tinkluose dažniausiai platinamos gerų rezultatų pasiekusių neįgalių žmonių nuotraukos. „O juk yra nekalbančių, negalinčių turėti darbą. Argi tik tie žmonės, kurie gali gaminti, kurti turi vertę? Mūsų vertė, kad mes gimėme, todėl visi verti dėmesio ir meilės – ir žmonės su proto negalia“, – dėstė S. Karosas.
Ji kalbėjo, kad auginantiems Dauno sindromą turinčius vaikus tėvams labai svarbus bendruomenės palaikymas. Uostamiesčio pašonėje gyvenančiai Karosų šeimai jo netrūksta. S. Karosas patikino, jog nuolat jaučia Gargždų socialinių paslaugų centro palaikymą, sulaukia patarimų – specialistai profesionaliai atlieka savo darbą.
Virginija LAPIENĖ
