Atokiau nuo Judrėnų miestelio, erdvioje teritorijoje šalia sodybos, prašalaičių dėmesį traukia pora dešimčių gražuolių danielių. Gamtos mylėtojas verslininkas Linas Rėbžda juos augina savo malonumui, dėl grožio sau ir kitiems.
Skverbiasi naujos apraiškos
Šiltuoju metų laiku stebina Judrėnų miestelyje besiganančios karvės ir veršiai. Net atokesniuose kaimuose, ne tik priemiestiniuose, jau nebepamatysi galvijų, gal tik ožkelę ar avį.
Gerokai nuo rajono centro nutolusioje Judrėnų seniūnijoje dalis žmonių pragyvena ar bent prisiduria iš gyvulininkystės. Čia puoselėjami ir vidutiniai, ir smulkesni pienininkystės ūkiai. Ir ne visi judrėniškiai išsižadėję vienos ar kelių melžiamų karvių – šeimininkės garsėja savo sūriais. Tačiau ir šio tradicinio kaimo neaplenkė naujos apraiškos: jau ne tik piendavių ir mėsinių galvijų čia pamatysi.
Savo sodyboje, atokiau nuo miestelio, verslininkas L. Rėbžda prieš 3 metus užsiveisė danielių bandą. Jis turi žemės, bet neūkininkauja, nelaiko jokio gyvulio ar net vištos. Judrėniškis beveik du hektarus paskyrė elninių šeimos žinduoliams, kad turėtų kur akis paganyti. „Man patinka gamta. Esu medžiotojas, tačiau danielį teko nušauti kitame Lietuvos pakraštyje“, – atskleidė L. Rėbžda.
Jis prisipažino, kad šiuos žvėrelius nusprendė auginti ne tik dėl to, kad jie gražūs, bet ir nereikalauja tokios priežiūros kaip naminiai gyvūnai. Taigi aptvėrė 1,7 hektaro sklypą, kuriame pusė miško, pusė pievos, iškasė tvenkinį, surentė pavėsinę ir paleido 6 danielius. Jie mažesni už taurųjį elnią, bet didesni už stirną. Dabar aptvare – 21: šią vasarą banda pagausėjo 7 jaunikliais.
Didžiausios išlaidos – tvorai
Iš pradžių prie vartų stovėdavę judrėniškiai ir stebėdavę neįprastus augintinius. Dabar neatsispirdami pagundai pasigrožėti danieliais sustoja pro šalį važiuojantys žmonės. O šie, regis, tik to ir laukia – nepuola išsigandę į šalis, bet lūkuriuoja netoli kelio tikėdamiesi morkos, obuolio ar kito skanėsto. „Įsigijus danielius, kurie gyveno keliolikos hektarų aptvare ir iš arti nematė savo šeimininko, man reikėjo juos prisijaukinti, – sakė L. Rėbžda. – Dabar šūktelėjus ar sušvilpus ateina visa banda, bet iš rankų ėda tik patinas, kurį dėl gražių ragų vadinu Briedžiu. Kiti sustoja kelių metrų atstumu, o nuo svetimų žmonių – atokiau. Patinas reketuoja pro šalį einančius vaikus ar suaugusiuosius.“
Vasarą danieliai minta žole, medžių šakelėmis, lapais. „Labai gražiai nugraužia pievą – mažai belieka šienauti, – patikino šeimininkas. – Žiemai perku pašaro – grūdų, šieno, bulvių ar burokų. Jie suėda darže užaugintas atliekamas daržoves, jų atliekas.“
Erdviame aptvare danieliams laisvės užtenka, bet L. Rėbžda sakė, kad nebenorintis plėsti bandą. Jis padovanosiąs vieną patinėlį draugui, kuris irgi nori savo sodyboje užsiveisti danielių. „Jeigu kas pageidautų, galėčiau parduoti“, – prasitarė judrėniškis.
Medžiotojas, ragavęs įvairios žvėrienos, patikino, kad danielių mėsa labai skani, neturi pašalinių kvapų. Tačiau ne dėl mėsos jis augina šiuos žvėrelius. „Argi valgysi savo draugą“, – šyptelėjo L. Rėbžda.
Ar brangus šis pomėgis? „Danielių išlaikyti per metus man vidutiniškai kainuoja 15–20 eurų. Brangiausiai atsiėjo tvora. Tad jeigu užtenkate pinigų tvorai, galite auginti danielius“, – pusiau juokais atsakė judrėniškis.
Virginija LAPIENĖ
