Kai Žana ir Džordžas pirmą kartą susitiko 1941 m., Antrasis pasaulinis karas buvo pačiame įkarštyje. Džordžas Spearas buvo dislokuotas Londone. Jaunasis Kanados kareivis vieną vakarą tiesiog norėjo atsipalaiduoti, todėl nuėjo į šokių salę, kur sutiko Žaną.
Jis niekada nepamirš raudonos suknelės, kurią ji vilkėjo: „Ji buvo man skirta. Nuo tada aš jos nepaleidau iš akių “, – sako jis. Žana taip pat iškart įsimylėjo: „Šokome visą naktį“, – sako ji.
Džordžui buvo tik 21 metai, o Žanai – 18. Nepaprastos sąlygos pasaulyje paspartino jų santykių vystymąsi, nes niekas nežinojo, ką atneš rytojus. Todėl reikėjo mėgautis kiekviena akimirka. Džordžas, nepaisant jauno amžiaus, jau buvo seržantas, o Žana dirbo priešgaisrinėje tarnyboje, kai bombos ataka sunaikino laikraščio, kuriame ji norėjo dirbti, pastatą.
Jie žinojo, kad yra skirti vienas kitam, ir nenorėjo gaišti laiko. Todėl jau 1942 m. jie susituokė. Vestuvės buvo improvizuotos. Džinsinę suknelę pasiskolino iš vietinio mėsininko dukters, tačiau porai tai nebuvo svarbu. Jie tiesiog norėjo būti kartu.
Tačiau netrukus po vestuvių jų keliai išsiskyrė. Džordžas buvo išsiųstas namo į Kanadą, tačiau jis slapta susitarė su Raudonuoju Kryžiumi, kad Žana galėtų pas jį atvykti.
1944 m. ji gavo žinią, kad turi 1 valandą daiktams susikrauti. Tą popietę ji jau buvo laive, plaukiančiame į Kanadą. Ji net nespėjo atsisveikinti su šeima. Kai laivas atplaukė į snieguotą Otavą, Džordžas stovėjo uoste ir laukė jos.
Žana net negalvojo apie komfortišką gyvenimą naujojoje šalyje. Vos tik atvykusi, ji pradėjo organizuoti maisto aukų rinkimą iš Kanados šeimų žmonėms Londone, kuriems dėl karo trūko maisto. Kai 1945 m. karas baigėsi, Žana ir Džordžas toliau dirbo. Jie dirbo su išgyvenusiais britų kareiviais ir jų artimaisiais.
Jie kartu nugyveno ilgą ir laimingą gyvenimą, ir kiekvieną dieną džiaugėsi vienas kito draugija. 2011 m. juos pakvietė pats princas Williamas, kad įteiktų apdovanojimą už atliktą savanorišką darbą.
2014 m. rugpjūčio 22 d. pora savo sode šventė 72-ąsias vestuvių metines. Džordžas supjaustė pyragą savo senu durtuvu ir savo lūpine armonikėle sugrojo dainą „Tu esi mano saulės spindulys“.
Nebuvo jokių abejonių, kad jiedu buvo tokie pat įsimylėję, kaip ir pirmą kartą susitikę.
Šių metų rugsėjo 15 dieną Žanos ir Džordžo kelionė baigėsi. Jie ramiai ir tyliai numirė tą pačią dieną.
Kokia nuostabi, visą gyvenimą trukusi meilės istorija. Jie susirado vienas kitą, žinojo, kad puikiai vienas kitam tinka, ir niekada nepaleido vienas kito rankos.
