Kodėl mes pabundame naktį taip, tarsi mus kas nors pastūmė ir liepė pabusti? Tai nemalonu.
Tačiau vienas gydytojas papasakojo, kad sunkios pamainos metu jis kartais užmigdavo tiesiai ant koridoriuje esančios ligonių lovos – kol viskas būdavo ramu. Bet kažkas jį pažadindavo, tarsi stipriai pastumdavo. Kelkis!
Jis pašokdavo, ir tikrai! Tuo momentu pastebėdavo, kad kažkokiam pacientui reikia jo pagalbos. Jis pabusdavo dar prieš pakviečiant vardu. Taip buvo visada. Net jei nepaprastai pavargusio gydytojo miegas būdavo labai gilus.
Daugelis gydytojų tai žino. Daugelis žmonių, kurių darbas susijęs su gelbėjimu. Taip pabunda tie, kuriems gresia pavojus, pavyzdžiui, kare. Kad ir koks gilus būtų miegas, šis impulsas iškart pabudina. Ir gelbsti pabudusių ar kitų žmonių gyvybes.
Taip motinos pabunda sekundę prieš, kol jų vaikas suverks. Arba atsidurs pavojuje.
Tai žadina mus Angelas. Mūsų Angelas sargas. Arba Angelas sargas to, kuriam turime padėti. Tai mano nuomonė.
Bet jei Angelas mus pastūmėjo, o mes esame namuose, pavojaus nėra ir šalia nėra nė vieno, kam reikėtų mūsų pagalbos ir dėmesio? Nieko neįvyksta. Kodėl reikalingas šis bjaurus nemalonus pabudimas? Be to, gal tai visai nenaudinga?
To mums nereikia žinoti, naudinga ar ne. Jei mus pastūmė ir mes pabudome, tai taip ir turi būti. Ir mes turime melstis už tuos, kuriuos mylime. Mintimis jiems perduoti savo meilę. Palinkėti sveikatos ir ramybės.
Ir reikia padėkoti savo Angelui už šį pabudimą, už šį postūmį. Gal tamsiosios jėgos ruošėsi pulti mus miegančius? Gal kas nors linkėjo mums blogo ir šiomis akimirkomis vykdė niekšišką raganavimą, naudodamiesi mūsų miegu? O gal vidurnaktį vagis norėjo padaryti kažką negero?
Ar pabudimas mus išgelbėjo?
Tačiau žmonės susierzina ir pyksta. Ir jie vėl užmiega, nesuvokdami, kad buvo išgelbėti nuo bėdų. Arba kažkas norėjo minčių ar maldos pagalbos iš savo paties brangiausio žmogaus. Viskas gali būti būtent taip! Bet mes nesuprantame. Ir ne visada esame dėkingi…
