Šiuo metu siaučianti koronaviruso pandemija lyginama su ispaniškuoju gripu, kuris prieš 100 metų išgąsdino visą pasaulį. Nuo jo nukentėjo beveik 30 % planetos gyventojų, o jo mirtingumas siekė nuo 2 % iki 10 %. Be to, jis tapo daugybės jaunų ir stiprių vyrų mirties priežastimi. Kas buvo tas ispaniškasis gripas ir kokią įtaką jis turėjo pasauliui?

Ispaniškasis gripas atkeliavo iš Amerikos

1918 m. Ispanijos laikraščiai prisipildė pranešimais apie gripo epidemiją su ypač sunkiomis komplikacijomis – pneumonija, kuri virsta kraujavimu iš plaučių (ir jei taip nutinka, tada žmogus natūraliai miršta). Netrukus žinia apie naują ligą pasklido visoje Europoje: tapo aišku, kad protrūkiai nebuvo vietiniai, o tik didelės epidemijos dalis.

Pirmieji iš europiečių kovo mėnesį susirgo prancūzai. Iki balandžio mėnesio gripas pasiekė Paryžių. Vėliau paaiškėjo, kad net anksčiau nei Prancūzijoje liga buvo užfiksuota JAV karinėje bazėje. Vis dėlto neaišku, kaip virusas ten pateko – pacientė buvo keliavusi, o tai reiškė, kad liga galėjo kilti iš bet kurios geografinės vietos, kuriai nepakankamai dėmesio skyrė spauda, ​​pavyzdžiui, iš Azijos.

1997 m. mokslininkai nusprendė išsiaiškinti mirtinos ligos, tapusios legenda, pobūdį. Jie paėmė biomedžiagą iš amžino įšalo Aliaskoje iškasto moters kapo. Iš moters audinių jiems pavyko išskirti genetinį viruso kodą. Vėliau šis kodas buvo lyginamas su kitais virusais. Jis išties yra giminingas COVID-19 ir H1N1, kuris dar vadinamas meksikietišku arba kiaulių gripu. Panašu, kad ispaniškojo gripo sukėlėjęs į Europą atkeliavo būtent iš Amerikos žemyno.

Tačiau tai nebūtinai yra absoliuti tiesa. Žemynai ilgą laiką buvo sujungti vienas su kitu prekybos ir turizmo keliais, dideliais ir mažais transportavimais. Virusai keliauja su žmonėmis ir mutuoja.

Ispanijos spauda pirmoji išskyrė naują gripo rūšį, nes šioje šalyje laikraščiai nebuvo cenzūruojami. Netrukus po to, kai baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, cenzūra buvo panaikinta ir kitur, o laikraščiai visoje Europoje taip pat prisipildė naujienomis ir straipsniais apie naująjį gripą.

Kodėl ispaniškasis gripas buvo toks mirtinas?

Priežasčių yra daugybė ir tik viena susijusi su paties viruso veikimu arba, tiksliau, su tuo, kad organizmas į jį reagavo per dideliu imuniniu atsaku, kuris ir lėmė kraujavimą iš plaučių. Būtent tokią reakciją mokslininkai aptiko atlikę eksperimentus su jaunomis, sveikomis beždžionėmis.

Kitos mirštamumo priežastys buvo bakterinė pneumonija, išsivystanti dėl viruso pažeistų plaučių, širdies komplikacijos, gydymo metodai ir nuo karo vargų nusilpę žmonių organizmai.

Ispaniškasis gripas išplito dideliu mastu, nes jis pirmiausia pradėjo plisti armijose, kur žmonės gyveno labai susigrūdę ir nuolat judėjo, keisdami savo buvimo vietą. Į Uralo ir Kazachijos regionus šią ligą iš Ukrainos atvežė baltųjų kazokų-Donecko gyventojai. Raudonoji armija ją išnešiojo tuo pačiu būdu.

Vokiečiai persikėlė per Prancūziją, prancūzai – per Vokietiją, o visi pasibaigus karui grįžo į gimtąsias vietas ir ten jų laukė ne tik šeimos, bet ir labai perpildytos viešos miesto vietos neturtingiems, viešos vonios ir prausyklos (ne kiekviename name buvo vandens tiekimas), smuklės, kuriuose kariai paminėjo grįžimą iš karo su senais draugais (o kartais ir po ilgiau nei vieną dieną). Dėl šios priežasties daugiau žmonių mirė nuo gripo nei tiesiogiai mūšio laukuose ar nuo kareivių žiaurumų civilių gyventojų atžvilgiu.

Be to, tuo metu vaistai nebuvo tokie efektyvūs. Jie turėjo veikti eksperimentiškai: nebuvo jokių antibiotikų ir antivirusinių vaistų, taip pat nebuvo per daug vaistų simptominiam gydymui. Gydytojai bandė siūlyti skalauti burną druskos vandeniu, purkšti gerklę specialiu dezinfekuojančiu purškikliu ir visur vaikščioti su kaukėmis.

Kaukės tapo populiariausia ir galbūt veiksmingiausia priemone. Kai kuriose šalyse be kaukės buvo neįmanoma patekti į viešąjį transportą, o gatvėje žmonės, matydami nepridengtą veidą, laidė įžeidimus. Veiksmingiausia priemone tapo karantinas: uždarytos viešos vietos, pavyzdžiui, bažnyčios, restoranai ir kino teatrai, kartais uždarytas visas miestas, jei jis tapo infekcijos židiniu.

Ispaniškasis gripas daug ką pakeitė

Turbūt nerastume kito įvykio, kuris būtų taip stipriai pakeitęs sveikatos priežiūros sistemą visame pasaulyje, kaip šis gripas. Dėl jo ir po jo buvo pradėta masiškai statyti valstybines ligonines ir palikti jose laisvas vietas epidemijos atveju. Sanitarinių ir higienos normų rekomendacijos taip plačiai paplito, kad į Antrąjį pasaulinį karą žmonės ėjo švariomis rankomis ir buvo paskelbti nutarimai, kaip dažnai kareivis privalo plautis rankas.

Apmokant gydytojus, daug dėmesio buvo skiriama epidemijoms ir karantino priemonėms.

Tik pastaraisiais dešimtmečiais baimė sumažėjo ir valstybės pradėjo mažinti išlaidas vaistams ir, visų pirma, laisvų tuščių lovų skaičiui, kurį galima prireikus panaudoti kiekvienoje atskiroje ligoninėje. Dėl to dabar pasaulis susidūrė su koronavirusu visiškai jam nepasiruošęs.

Juodieji raupai: kaip SSRS sustabdė šios mirtinos ligos plitimą?

Ši istorija apie tai, kaip Rusija, susidūrusi su tokia pat baisia problema kaip koronavirusas, ją įveikė. Viskas prasidėjo 1959 m. gruodžio mėnesį. Vnukovo oro uoste lėktuvas nusileido iš saulėtosios Indijos. Šiuo lėktuvu skrido ir garsusis menininkas Aleksėjus Kokorekinas. Jis šiek tiek kosėjo, bet ką galėjo nustebinti kosulys šaltą gruodį Maskvoje? Taip prasidėjo slaptas ir ilgai slėptas istorijos archyvuose pasakojimas, kaip SSRS sostinei staiga grėsė masinis išnykimas dėl baisios ligos. Raupai užklupo visiškai netikėtai…

Epidemija prasidėjo vienam asmeniui atvykus iš Indijos. Aplinkiniams pavojus apsikrėsti sklido labai greitai. Pirmieji rizikos zonoje buvo visi lėktuvo, kuriuo skrido Kokorekinas, keleiviai. Po to – visi, su kuriais menininkas susitiko atvykęs: žmona, dukra, draugai, pacientai ir gydytojai Botkinsko ligoninėje. Pasirodo, visas 7 milijonų gyventojų miestas jau buvo patekęs į mirtiną pavojų, praneša televizijos reporteris Michailas Bogdanovas.

KGB buvo taip pat prijungti prie šios nelaimės. Žvalgybos agentūros ieškojo visų, turėjusių ryšį su Kokorekinu. Kontaktavusių žmonių mastas buvo siaubingas. Čia atsiskleidė jo asmeninio gyvenimo detalės, kurios nebuvo tokios gražios… Paaiškėjo, kad menininkas Aleksėjus Kokorekinas turėjo meilužę ir draugams įteikė dovanas iš Indijos, kurias jie perdavė komisijai ištirti. Net dovanos galėjo turėti virusą.

Pasirodo, visi pardavėjai ir pirkėjai, jų artimieji ir draugai – visi, su kuriais bent akimirką kalbėjo Kokorekinas, tapo potencialiais viruso nešėjais. Vienas menininkas Surjaninovas, nešdamas Kokorekino karstą, pajuto, kad serga. Jo žmona Nina turėjo tuos pačius simptomus, paaiškėjo, kad tai – raupai.

Visa Maskva iškart buvo karantinuota. Miestas buvo per žingsnį nuo viduramžių dydžio epidemijos! Buvo dešimtys raupų atvejų. Karantine buvo 11 tūkstančių žmonių.

Valdžia priėmė skubų sprendimą: paskiepyti kiekvieną miesto gyventoją. Tačiau didelis skiepų kiekis buvo vykdomas tik Tolimuosiuose Rytuose. Maskva sutelkė visas pajėgas, miestas buvo uždarytas nuo viso pasaulio.Pagaliau pirmoji vakcinos nuo raupų partija buvo pristatyta ir gydytojai galėjo imtis darbo.

Nikolajus Malyševas, infekcinių ligų gydytojas papasakojo, jog visi Maskvos gyventojai buvo paskiepyti – septyni milijonai. Kiekvieną dieną – 1,5 milijono.

Iki sausio pabaigos visi maskviečiai ir 4 milijonai Maskvos srities gyventojų buvo paskiepyti. Per visą pasaulio istoriją tai yra didžiausias vakcinacijos įvykis pagal mastą, laiką ir slaptumą. Atsižvelgiant į dailininką Aleksėjų Kokorekiną, kuris atnešė ligą, nuo raupų Maskvoje mirė trys žmonės. Jo draugas menininkas Rubenas Surjaninovas ir jo žmona pasveiko.

Tokia statistika nesąmoningai privertė susimąstyti apie sovietinio gyvenimo būdo pranašumus – bent jau epidemijų ir pandemijų metu. Kitas šio gyvenimo būdo bruožas buvo panikos nebuvimas: KGB sustabdė menkiausius gandus, o visa istorija buvo saugiai paslėpta archyvuose. Kad nebūtų priežasčių tai prisiminti, net pagrindiniai herojai – gydytojai ir mokslininkai – nebuvo apdovanoti už savo nuopelnus.