Ar bandėte ateidami pas savo artimuosius būti laimingi? Jau būdami laimingi, o ne tam, kad savo dideles ar mažas aukas išmainytumėte į laimę, kurią jie gali jums duoti mainais.
Meilė nemėgsta priimti nenatūralių žmonių…
Brangūs draugai, vis dažniau aš manau, kad daugybės santykių žlugimas priklauso būtent nuo to… Nusistovėjęs tikėjimas, kad kiti žmonės daro mus laimingus, o mes tiesiog turime to nusipelnyti. Ir mes ateiname pas juos nelaimingi, amžinai laukiantys ir prašydami iš jų atjautos. O jie arba visai nežino, ką su mumis tokiais daryti… arba jie atspindi mumyse tarsi veidrodyje tas nelaimes, aukas ir lūkesčius. Kas bus toliau? Nieko. Nieko kito, išskyrus pastovią nuoskaudų sankaupą, kad negavote to, ko tikėjotės. Nieko kito, tik pareikštas pretenzijas… Nieko kito, kaip nuvertėjimą…
Nieko kito, išskyrus pretenzingus ir skambius nusivylimų žaidimus… jau ne vienerius metus akis rėžiančius pareiškimus, tokius kaip „palikite tuos, kurie jus nuvylė, ir būkite su tais, kurie tyliai jus džiugina“.
Tarsi kas nors būtų pasirašęs sutartį dėl nusivylusio žmogaus nenusivylimo, ar davęs tylos įžadą vardan nenumaldomo laimės laukiančiojo „pradžiuginimo“.
Deja, mano brangieji… Meilė nemėgsta priimti nenatūralių žmonių… Tai abipusis apsikeitimas to, ko kiekvienas iš mūsų prisipildėme savarankiškai. Ir laiminga meilė skirta tiems, kurie būtent laime ir sugeba mainytis. Tai tarsi brandus gebėjimas iš pradžių būti su savimi, ir tik paskui su kitu žmogumi. Tai, beje, veikia ne tik meilėje. Bet ir draugystėje, partnerystėje, auklėjimo istorijoje.
Ir kiekvienas iš mūsų net nesąmoningai prieina prie tų, iš kurių kyla džiaugsmas, pasitikėjimas, ramus įvairių aplinkybių suvokimas, o ne amžinas bejėgiškumas, aktyvus gailesčio reikalavimas ar lėtas susierzinimas ir užgaidos.
Ateikite pas savo artimuosius, patys būdami laimingi. Ir jūsų laimė padvigubės! Ir nekeiskite laimės už savo aukas.
