Šis berniukas, vardu Dima Kalekinas, yra kilęs iš Ukrainos. Jis neprisimena savo biologinių tėvų. Gimus Dimai, buvo diagnozuota hidrocefalija. Kai tėvai jį pirmą kartą pamatė, pasirinko pasielgti beširdiškai ir išvyko iš ligoninės be jo. Dima atsidūrė neįgalių vaikų namuose Krematorske, Rytų Ukrainoje.
Po 4 metų Dima vis dar nemokėjo vaikščioti ar valgyti su stalo įrankiais. Vaikų namų darbuotojai beveik prarado viltį, kad berniukas vystysis normaliai. Jie stebėjosi, kad jis apskritai moka šiek tiek kalbėti, ir kad jis taip ilgai išgyveno. Bet Dima dar labiau nustebino pasaulį.
Kai 2014 metų pradžioje Rytų Ukrainoje prasidėjo karinis konfliktas, Dima staiga atsidūrė visiškai kitokiame pavojuje. Kartu su tūkstančiais civilių ir kitų našlaičių vaikų namų gyventojai buvo priversti ieškoti saugių vietų Krematorske.
Vaikų namai buvo kaip tik viduryje regionų, dėl kurių šalys ginčijosi, tačiau nė viena šalis nenorėjo prisiimti atsakomybės už jų evakavimą. Visą savaitę vaikai ir darbuotojai turėjo bėgti iš vienos vietos į kitą, neturėdami nei maisto, nei vandens, nei vaistų. Galų gale kažkas sužinojo, kaip arti mirties iš tikrųjų atsidūrė kai kurie vaikai. Tada jais rūpintis ėmėsi Ukrainos valdžia.
Vaikai atsidūrė antrojo pagal dydį šalies miesto Charkovo ligoninėje. Kai gydytojai pirmą kartą pamatė Dimą, jų skruostais ėmė ristis ašaros. Pabėgimas iš karo zonų jį tikrai paveikė. Gydytojai nemanė, kad Dima turėjo šansų išgyventi karo nuniokotoje šalyje. Ligoninės personalas jautėsi taip beviltiškai, jog susisiekė su kunigu, kad šis melstųsi už Dimą.
Bet sėkmė pasisuko Dimos naudai. Galiausiai jis ir kiti vaikai pateko į naujus vaikų namus, o po poros savaičių juos aplankė pora. Ernestas ir Ruta Chaves atvyko iš Vermonto, JAV, ir norėjo įsivaikinti. Jie buvo girdėję, kaip karas paveikė šalį, ir norėjo padėti, įsivaikindami vaiką iš šio regiono. Pamatę Dimą, jie iškart suprato.
Jie panoro jį įsivaikinti. Kai Dima išgirdo jų balsus, jo gyvenimas vėl pasikeitė, bet šį kartą į gerąją pusę. Naujoje šeimoje jis taip pat turėjo brolių ir seserų. Ernestas ir Ruta anksčiau buvo įsivaikinę septynis vaikus, todėl buvo patyrę tėvai. Jie taip pat turėjo daug patirties tvarkant visus reikalingus dokumentus, todėl jie gana greitai pasiėmė Dimą.
Praėjus dviem mėnesiams po to, kai jie pirmą kartą susitiko vaikų namuose Ukrainoje, Dima su naujaisiais tėvais persikėlė į JAV.
Ten jis taip pat gavo naują vardą – Zebadijus Chaves. Nuo pat pirmos dienos naujuose namuose jis sparčiai progresavo ir vos po kelių dienų jau pramoko valgyti šaukštu. Praėjus vieneriems metams po įvaikinimo, berniukas buvo tarsi visiškai naujas žmogus. Dabar jis mokėjo kalbėti – tiek angliškai, tiek gimtąja kalba. Jis taip pat išmoko vaikščioti.
Jį apžiūrėjo ir gydytojai, kurie manė, kad berniuko smegenys nepatyrė didelės žalos dėl ligos. Jie taip pat prognozavo, kad berniukas turi gerų šansų vystytis normaliai.
Kokia įkvepianti istorija! Berniukui dar reikia nueiti ilgą kelią, tačiau jis jau nebėra mirties bausme nuteistas berniukas, kurį jo paties tėvai paliko ligoninėje. Laimei, atsirado žmonių, kurie įsileido jį į savo širdį.
Šiame vaizdo įraše gali stebėti, kaip Zebadijus mokosi vaikščioti.
