Hiroyuki Arakawa – gana netradicinis žmogus, jau kelis dešimtmečius kasdien atliekantis tą pačią neįprastą veiklą. Nepriklausomai nuo oro ar sveikatos, jis kasdien neria į Japonijos Tateyamos uosto įlanką aplankyti ypatingo svečio. Maždaug prieš trisdešimt metų Hiroyuki jūros gelmėse pirmą kartą susidūrė su didžiagalve dantytąja lūpažuve. Tai nepaprastai bjaurus ir tuo pačiu žavus padaras. Palyginti greitai tarp vyro ir žuvies užsimezgė supratimo gija, kuri ilgainiui peraugo į neįprastą draugystę.
Būtybei buvo suteiktas Joriko vardas, ir ji visam laikui apsigyveno japono širdyje. Sunku paaiškinti, bet vyras greitai pastebėjo, kad žuvis nesijaučia gerai. Nors nežinojo, kodėl ir kaip galėtų padėti draugui, jis nusprendė žengti labai stulbinantį ir apdairų žingsnį.
Naras pastebėjo, kad gyvūnas negali pats gauti maisto, todėl nusprendė pamaitinti Yoriko, reguliariai parūpindamas jam penkis vėžius kasdien. Per trumpą laiką žuvis atgavo visas jėgas.
Tačiau tai netrukdė jai reguliariai pasirodyti toje pačioje vietoje, kad bent akimirką praleistų su savo gelbėtoju.
Nors tai įvyko seniai, japonas vis dar kasdien aplanko draugą. Daugelis tokių susitikimų buvo užfiksuoti siekiant parodyti pasauliui, kad kiekvienas gyvis turi jausmus ir gali užmegzti ryšį su žmonėmis.
Nuostabu, kad žuvis reguliariai pasirodydavo tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, o paskui priplaukdavo prie naro, kad jis galėtų pabučiuoti jai į galvą. Tokias glamones labai teigiamai vertina ir japonas, ir žuvis.
Belieka palinkėti jiems ilgų nepaprastos draugystės metų – tai įrodymas, kad viskas įmanoma!
