Mažame Argentinos miestelyje Las Piedritas vietinius gyventojus stebina vos 12 metų sulaukęs Leonardo Nicanor Quinteros, kuris dažniau vadinamas tiesiog Nico. Jis yra ne tik mokinys, bet ir savo nemokamos privačios mokyklos įkūrėjas bei direktorius. Jo istorija yra įkvėpimo, altruizmo ir atsidavimo savo bendruomenei istorija.
Kaip viskas prasidėjo?
Nico kelionė prasidėjo anksti. Būdamas vos ketverių metų, jis pradėjo mokyti savo du jaunesnius pusbrolius, padėdamas pamatus tam, kas vėliau tapo jo gyvenimo misija. Būdamas 12 metų jis pastebėjo, kad kai kuriems jo bendraklasiams mokytis yra sunkiau nei kitiems. Nico suprato, kad turi imtis tam tikrų veiksmų ir jiems padėti.
Jis kreipėsi pagalbos į savo močiutę Ramoną, kuriais papasakojo, kad norėtų įkurti savo mokyklą. Nico norėjo suteikti mokymosi galimybių tiems, kuriems to tikrai reikia. Ramona padrąsino savo anūką, todėl jo svajonės tapo realybe.
Nepaisant kuklios aplinkos, Nicanor mokykloje yra būtinų išteklių, įskaitant pirmosios pagalbos vaistinėlę ir skambutį, įspėjantį apie pamokų pradžią ir pabaigą. Valstybinių švenčių dienomis prie mokyklos išdidžiai plevėsuoja dovanota vėliava, simbolizuojanti vienybę ir patriotiškumą. Šioje mokykloje taip pat yra giedamas himnas, kuriuo išreiškiamas pasididžiavimas savo tautybe.
Daugybės žmonių vilties šaltinis
Nepaisant kuklios išvaizdos, Nico mokykla yra vilties šaltinis beveik 40 mokinių – nuo darželinukų iki vyresnio amžiaus suaugusiųjų. Mokykla pastatyta iš laikinų medžiagų, tokių kaip kartonas, lakštinis metalas ir nailonas. Nors mokyklai stinga prabangos, tačiau tą kompensuoja bičiulystės dvasia ir noras mokytis.
Mokykla padalinta į tris klases, kurių kiekvienoje yra lenta. Nico stengiasi stropiai vesti įvairių dalykų, įskaitant matematiką ir gramatiką, pamokas.
Nicos kasdienis gyvenimas nėra lengvas, bet jam tai nerūpi
Nico noras mokyti kitus yra labai stiprus. Maža to, jis stengiasi, kad nė vienas mokinys nebūtų paliktas nuošalyje. Nepaisant to, kad kelionė į mokyklą trunka 20 minučių, jis kasdien važinėja į mokyklą, nepaisydamas bet kokių oro sąlygų. Jis keliasi anksti, leidžiasi dviračiu į mokyklą ir nuo 14:00 iki 18:00 val. atsiduoda mokymui. Be to, atsižvelgdamas į įvairius savo mokinių poreikius, Nico siūlo vakarinius užsiėmimus tiems, kurie negali dalyvauti pamokose įprastomis valandomis.
Jis sulaukė pasaulinio pripažinimo
Nico pastangos neliko nepastebėtos. Jis sulaukė pagyrų ir susižavėjimo ne tik savo bendruomenėje, bet ir už jos ribų. Jaunasis mokytojas sulaukė įvairių aukų ir prizų: tuo buvo stengiamasi pabrėžti didžiulį jo darbo poveikį bendruomenei. Šiuo metu laukiama, kada mokykloje bus įvestas internetas.
Nico močiutė Ramona stebisi savo anūko atsidavimu ir apibūdina jį kaip nuostabų žmogų. Jo mokiniai taip pat pripažįsta didžiulį jo mokymų poveikį. Daugeliui mokinių šios mokyklos lankymas buvo permainingas, leidžiantis įveikti akademinius iššūkius ir pasiekti savo tikslus.
Nico istorija ir toliau šildo žmonių širdis visoje Argentinoje, o jo altruizmas ir ambicijos yra įkvėpimo šaltinis milijonams žmonių. Pasaulyje, kurį dažnai užgožia negatyvas, jo pavyzdys primena mums apie užuojautos galią ir sugrąžina tikėjimą, kad joks gerumo aktas niekada nėra per mažas, kad galėtų ką nors pakeisti.
