Rory Freek ir jo žmona Joey laimingai gyveno dviese JAV ir buvo gerai žinomi dainininkai. Tačiau vieną dieną viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai šeimai buvo pasakyta, kad Joey diagnozuotas vėžys. Taigi, Joey tragiškai mirė – ir liko Rory su ką tik gimusiu kūdikiu – Indiana.
Būdamas vienišas tėvas, tėvas Rory turėjo ieškoti būdų, kaip gyventi kasdienį gyvenimą su didžiuliu sielvartu, tačiau tai nėra vienintelis dalykas, su kuriuo jam tenka susidurti. Kadangi jos dukrai Indianai diagnozuotas Dauno sindromas, nepažįstami žmonės ją vadina „nelaimingu atsitikimu“, o tai reiškia, kad Rory turi kasdien ginti mylimą dukrą nuo išorinio pasaulio.
Jis žino, kad jie klysta, jis žino, kad Indy yra dovana – ir savo tinklaraščio įraše „Thislifeilive“ Rory labai gina savo dukrą.
„Kai mes pirmą kartą sužinojome, kad Indy serga Dauno sindromu, mes su Joey nežinojome, ką apie tai galvoti, ir ką tai reikštų mūsų ir jos gyvenimui. Pastaraisiais metais savo koncertuose ir kelionėse mes sutikome daug jaunų ir pagyvenusių žmonių, kuriems buvo diagnozuotas Dauno sindromas… Įskaitant ir mūsų vadovo pilnametį sūnų Gregą, tačiau niekada nė vieno iš jų nepažinojome. Nežinojome ir kaip bus su mūsų kūdikiu.
Mes iš tikrųjų žinojome tik tai, kad Indy turi papildomą chromosomą, ir kad ji ją padarys kitokia. Manėme, kad ji galbūt atrodys kitaip ir augs lėčiau, tačiau nebuvome visiškai tikri dėl nieko kito. Iki tol, kol nepradėjome bendrauti su šalia mūsų esančiais žmonėmis. Visi jaudinosi, kaip praėjo gimdymas ir kaip sekėsi Joey ir kūdikiui. Pirmosiomis dienomis aš skambinau ir kalbėjausi su daugeliu artimų draugų ir šeimos narių ir pasakiau jiems, kad viskas klostosi gerai, tada paaiškinau, kad gydytojai mano, kad kūdikis serga Dauno sindromu. Beveik visi sakė tą patį: – „Aš apgailestauju.”
Tai tokia keista reakcija į vaiko gimimą. Gal jie tiesiog pajuto mano balso sumišimą arba, labiau tikėtina, paprasčiausiai, nežinojo, ką pasakyti. Aš negalvojau ir nemanau, kad jų reakcijose buvo kažkas neigiamo. Tikriausiai būčiau pasakęs tą patį, jei būčiau atsidūręs jų vietoje.
Tai buvo tai, ko visuomenė juos mokė, mokė mus visus, kad „oi, tu nesusilaukei normalaus mažo kūdikio… gavai dabar kažką kito… naštą, kuri išliks visą gyvenimą“. Ir aš tai suprantu. Manau, kad tokia nuomonė yra labiausiai paplitusi mūsų visuomenėje. Bet tai neteisinga! Bent jau aš taip manau. Ir aš žinau, kad Joey taip pat manė būtent taip.
Dievas neklysta! Indiana nėra tokia, kaip kiti vaikai. O būti kitokiu nėra blogai. Turint Dauno sindromą, jos gyvenimas nėra neprasmingesnis, nei kitų, ir jos svajonės ar jausmai yra ne mažiau reikšmingi. Ne tik vaikystėje ir įtariu, ne ateinančiais metais, kai ji užaugs ir subręs.
Nuo tada, kai susitikome, Joey ir aš sutikome daug vaikų ir kūdikių, sergančių Dauno sindromu, ir turinčių kitų specialių poreikių. Tik pastaraisiais mėnesiais turėjau galimybę susitikti su daugeliu jų Indianos „High Hopes“ mokykloje, ir jie tikrai nėra blogesni. Nė vienas iš jų! Vieni mokosi greičiau, kiti lėčiau. Vieni tylūs, kiti mėgsta triukšmauti. Kai kurie ropoja ir mokosi vaikščioti anksčiau nei kiti, o Indy tai kol kas padaryti yra sudėtinga. Bet jie visi yra gražūs! Jie visi yra dangaus dovanos mums!
Pastaraisiais metais mes su Joey girdėjome statistiką ir tai mums skaudino širdį. Man vis tiek skaudu… 70–90 procentų nėščių motinų, sužinojusių, kad jų negimusiam vaikui yra diagnozuotas Dauno sindromas, darosi abortą. Bet aš tai suprantu. Pasaulis mus išmokė, kad jie yra kažkuo blogesni. Kad jie yra klaida… Bet nemanau, kad jie tokie yra. Žinau, kad Indiana tikrai nėra tokia!
Kai ji gimė, mes su Joey pasakėme: „Tai vaikas, kurį Dievas atsiuntė, kad mes turėtume“, ir mes tuo įsitikinome. Ir mes buvome teisūs! Neįsivaizduoju, kad Joey būtų nenorėjusi tuos dvejus metus būti Indianos mama ir patirti meilę ir laimę, kurią jai suteikė Indy. Dievas tai žinojo! Jis tai padarė mums. Tai buvo jo dovana jai, kaip ir Indy dabar yra mano dovana. Ji šypsosi savo tėvui, kuris turėtų verkti. Ji yra šviesos blyksnis šeimoje, kurią turėjo užpildyti sielvartas.
Pagaliau baigėme video įrašą ir juo pasidalinome prieš kelias dienas. Aš tuo labai didžiuojuosi! Taip, didžiuojuosi savo žmona! Labai didžiuojuosi galimybe pasidalinti šia istorija su kitais! Manau, kad filmas pasako tiek daug, visiškai nieko nekalbant. Jūs tik pažiūrėkite, čia yra mergaitė, kuri auga ir yra labai mylima. Bent jau aš ją labai myliu!
Jūs taip pat matote filmo pradžioje gimusį kūdikį, vaiką, kurio mes nesitikėjome. Bet galų gale, kaip ir aš, suprantate, kad ji nėra blogesnė už kitus. Ji yra kažkas daugiau! Nuostabesnė ir vertingesnė bei dar svarbesnė mūsų gyvenimui ir istorijai, nei iš tikrųjų tikėjomės.
Mūsų mažoji „klaida“ pabudusi ir dabar yra su manimi, pasirengusi valgyti savo pusryčius. Ji jaudinasi, nes mokykloje yra „Vandens diena“ ir ji galės dėvėti maudymosi kostiumėlį, ir kartu su visais savo mažais draugais eiti maudytis!
Aš jaudinuosi. Ir stengiuosi būti geru tėvu. Ir žiūrėkite, kaip ji auga… ir su ja tobulėju ir aš, kai ji yra mano gyvenime. Aš vis tiek turiu daug ko išmokti ir neabejoju, kad jei aš leisiu jai… ji mane visko išmokys!
Ne, Dievas nėra neteisus.“
Žemiau galite pamatyti jaudinančią vaizdo medžiagą, kurį tėtis Rory sukūrė apie savo mylimą dukrą. Dalinkitės šiuo straipsniu! Mes visi esame skirtingi, o išskirtinumas daro mus gražius!
