2016 metų kovo mėnesį Axel Tidblom žuvo. Būdamas vos 14 metų, likus keliems mėnesiams iki 15-ojo gimtadienio, jis tapo vieno eismo įvykio auka. Axel nebuvo panašus į kitus 14-mečius.
Jis buvo apsisprendęs tapti organų donoru – apie tai susimąsto nedaugelis 14-mečių paauglių. Tačiau Axel tai padarė. Šiandien jo dėka penki jauni žmonės yra gyvi. Axel mama Malin „Facebook“ paskyroje parašė įrašą apie savo sielvartą ir sūnaus sprendimą tapti organų donoru:
Mūsų angelas ir didvyris
„Kovo 21 dieną sulaukėme telefono skambučio, kuris kiekvienam iš tėvų būtų tikras košmaras. Mūsų sūnų Axel partrenkė automobilis ir jis buvo sunkiai sužeistas. Nuvykome į Sahlgrenska ligoninę, Göteborg mieste, kur netrukus sužinojome, kad Axel neišgyvens. Kovo 22 dieną, 16.22 valandą, Axel tapo angelu.
Buvome paprašyti paaukoti jo organus, o tai mums buvo savaime suprantama, nes žinojome apie savo vaiko sprendimą. Nors Axel buvo tik 15 metų, jis jau buvo apsisprendęs, kad norėtų atsitikus nelaimei paaukoti savo kūną. Likus vos kelioms savaitėms iki nelaimingo atsitikimo, Axel paklausė tėčio, ką, jo nuomone, jis turėtų padaryti visuomenės labui.
„Tikrai nežinau“, – atsakė Fredrik, o Axel negalėjo suprasti tokio atsakymo.
„Ar tu neketini padovanoti savo organų, kai būsi miręs? Juk geriau, kad juos gautų kas nors kitas“.
Mūsų šeima ir draugai daug kalbėjome apie tai, kad Axel sprendimas tapti organų donoru buvo labai geras. Panašu, kad nedaug žmonių žinojo, kad jis tuomet nesprendė padovanoti savo organus po mirties.
Bet kuriuo atveju tikimės, kad kai kurie žmonės po to, kas atsitiko Axel, nepabūgs pasikalbėti su savo artimaisiais. Axel mokykloje mokytojai surengė pamaldas, kuriose kalbėjo apie tai, kokia svarbi yra ši tema, ir net kunigas apie tai kalbėjo per Axel laidotuves.
Buvo gera pagalvoti apie tai, kaip Axel pakeitė mūsų didžiulį sielvartą. Taip, mes vis dar esame jame paskendę. Nepraėjo labai daug laiko, nors kartais atrodo, kad dienos nuo netekties yra nesibaigiančiai ilgos.
Grįžome į Sahlgrenską ir sužinojome, kokius organus galima būtų paaukoti. Netrukus maža mergaitė gavo Axel širdį. Tai tiesiog fantastiškas jausmas, kad mūsų Axel išgelbėjo penkių žmonių gyvybes.
Bet mes vis tiek kartais galime pamanyti, kad esame kažkuo užsikrėtę. Kai pažįstami žmonės ignoruoja mus, kad nepasisveikintų, arba nekelia telefono ragelio, kad nereikėtų su mumis kalbėtis.
Arba, ko gero, blogiausia yra tie, kurie sako, kad pas mus nesilankė, nes nenorėjo trukdyti. Kodėl jie mus ignoruoja? Ko jie negali pakęsti? Tai mes, o ne jie, praradome savo vaiką. Mums patinka kalbėti apie Axel, norime prisiminti jį tokį linksmą berniuką, koks jis ir buvo.
Žinoma, tai sunku, bet sunkiausia būtų mums niekada daugiau apie jį nekalbėti. Yra ir tokių, kurių beveik nepažįstame, kurie prieina prie mūsų ir pasako kelis paguodos žodžius arba apkabina.
Tai neapsakomai sušildo mus esant tokiam sielvartui. Mes niekada nesusigrąžinsime Axel. Bet jis visada bus su mumis, kaip ir su žmonėmis, kurie yra gyvi dėl jo gero poelgio.
Jis yra mūsų didvyris.“
Organų donorystė yra labai svarbi
Tokios istorijos, kaip ši apie Axel, yra tik viena iš daugelio. Vien 2017 metais dėl organų donorystės buvo išgelbėti 463 žmonės. Jei norite užsiregistruoti kaip organų donoras arba paskaityti daugiau šia tema, apsilankykite organų donorystės interneto svetainėje.
Nedvejodami pasidalinkite šiuo straipsniu su savo draugais ir šeimos nariais, kad kuo daugiau žmonių taptų donorais, kurie gelbėtų kitų gyvybes!
