Per pastarąsias dienas, tęsiantis Rusijos invazijai, Ukrainos vaikų ligoninių rūsiai tapo jauniausių vėžiu sergančių pacientų slėptuvėmis. Ploni čiužiniai, pagalvės ir antklodės dengia rūsių koridorių grindis, viršuje girdisi sprogimų ir šūvių garsai. Tėvai tyliai ramina savo sergančius vaikus, ragindami juos valgyti ar miegoti.
Gydytojai ir slaugytojai stengiasi suteikti gydymą, nepaisant mažėjančių būtinų vaistų, maisto ir vandens atsargų. „Šie vaikai labai kenčia, nes jiems reikia išlikti gyviems, kad galėtų kovoti su vėžiu – ir ši kova negali laukti“, – telefonu iš didžiausios šalyje Kyjivo vaikų ligoninės telefonu sakė gydytoja Lesia Lysytsia.
Daugelis vaikų šiuo metu turi prieigą tik prie pagrindinės chemoterapijos formos. Kiti gydymo būdai buvo nutraukti, o tai kelia susirūpinimą, kad vėžys gali pasikartoti, vaikai nepasieks remisijos ir dar labiau susirgs. Jei gydymas nesitęs, „mūsų pacientai mirs“, – sakė Lysytsia.
„Suskaičiuosime, kiek žmonių ar karių žuvo per išpuolius, bet niekada nesuskaičiuosime, kiek ligonių laiku nebuvo diagnozuota liga, kiek ligonių mirė dėl to, kad negavo gydymo“, – sakė ji. „Tai didžiulis žmonių kiekis”.
Turimos kraujo atsargos Kyjivo regioniniame onkologijos centre taip sumažėjo, kad gydytojai pradėjo perpilti kraują iš tėvų vaikams, sakė Julija Nogovitsyna, didžiausios šalyje vaikų vėžio labdaros organizacijos „Tabletochki“ programos direktorė.
Nors padėtis tampa nepakeliama, ligonius evakuoti sunku. Ligoninės darbuotojai nežino, kiek užtruks kelionė, kokių medicininių priemonių prireiks kelionei ir su kokiais pavojais gali susidurti kelyje. „Pacientai ir jų tėvai manęs klausia, ar tai saugu, o aš atsakau: „Nežinau“, – sakė A. Lysytsia. „Net nežinau, ar saugu eiti į lauką. Gali būti, kad jie išeis ir šalia ligoninės bus užpulti.”
Nepaisant to, Ukrainos medicinos specialistai organizuoja, kad tie vaikai, kurie negali laukti, būtų nuvežti į medicinos centrą Lvive Vakarų Ukrainoje, kur atsargų yra daugiau ir sąlygos saugesnės. Iš ten jie tikisi perkelti kai kuriuos labiausiai sergančius vaikus į Lenkiją, kur gydytojai jiems pažadėjo medicininę priežiūrą.
Vis dėlto pacientų lovų skaičius Lvive mažėja, o kirsti sieną į Lenkiją sunku, nes šimtai tūkstančių Ukrainos gyventojų bando bėgti iš šalies. „Žmonių tiek daug ir jie tokie įsiutę, kad tiesiog atsitrenkia į kiekvieną pro šalį važiuojančią mašiną“, – pirmadienį telefonu sakė Nogovitsyna. „Šiandien pas mus važiavo gydytojas su pacientu, ir mums pasisekė, kad kartu su jais važiavo policijos automobilis. Priešingu atveju jie būtų labai ilgai stovėję eilėje.“
Keturiolika vaikų iš Kyjivo pirmadienį buvo pasodinti į autobusą į Lvivą, paprastai kelionė trunka nuo trijų iki keturių valandų. Po aštuonių valandų aplinkinių maršrutų ir patikros punktų jiems greičiausiai liko dar penkios valandos, sakė Nogovitsyna iš savo namų. Viena pora automobiliu važiuoja paskui autobusą su savo 37 dienų mergaite, kuri gimė sirgenti leukemija. Įprastomis aplinkybėmis vaikas greitosios pagalbos automobiliu būtų nugabentas į Lvivą kaip įmanoma greičiau, pasakojo Nogovitsyna.
„Ji yra sunkiausia iš visų pacientų“, – sakė Nogovitsyna, kuri stengėsi išversti pacientų įrašus juos gydantiems lenkų gydytojams. „Nežinau, kaip ji tai išgyvens“. Antradienį Lvive grupę papildys antrasis maždaug 20 vaikų autobusas. Iš ten policija juos palydės iki Lenkijos sienos.
Gydytojas Romanas Kizyma, Vakarų Ukrainos specializuoto vaikų medicinos centro pagrindinis vaikų onkologas, stengiasi paruošti kai kuriuos vaikus kelionei ir priimti naujus pacientus iš Kyježivo ir Charkovo, antrojo pagal dydį Ukrainos miesto.
Nors Lvivas saugesnis, Kizyma telefonu sakė, kad sirenos perspėja apie sprogimus kas kelias valandas. Kai pasigirsta sirenos, vaikams sakoma, kad jie turi kuo greičiau bėgti į „požemį“, nors tuos vaikus, kuriems reikia papildomo deguonies, reikia palikti savo lovose.
„Tai traumuoja“, – sakė Kizyma. Toks „žaidimas“ mažiau įtikina vyresnius nei 10 metų vaikus, kurie yra pikti ir išsigandę. Jų reakcijas skaudu matyti. Kizyma sakė, kad su kai kuriais iš jų dirba ligoninės psichologais.
Daugumai vaikų, nors jie yra arčiau sienos, evakuacija yra mažai tikėtina, nes Lenkijos ligoninės būtų perkrautos, o daugelis šeimų turi kitų vaikų, kurie neserga ir kurių negali prižiūrėti pagyvenę giminaičiai.
Perkeliamų pacientų skaičius yra nedidelis, sakė Nogovitsyna, atsižvelgiant į tai, kad Ukrainoje vėžys kasmet diagnozuojamas 1000 vaikų. Kizyma, kuris taip pat yra Ukrainos rezervo kariuomenės karininkas, sakė manantis, kad ukrainiečiai vis dar gali gyventi gana įprastą gyvenimą Lvive. Jo ligoninė stengiasi gauti daugiau medicinos reikmenų iš partnerių Europoje, tačiau miestas vis dar patiria išpuolius.
Jis sakė, kad jis ir kiti darbuotojai „stovės čia iki paskutinės akimirkos“. „Jei išeisime iš čia, mirs daug vaikų, kuriais esame pasiryžę rūpintis“, – sakė Kizyma ir pridūrė, kad prireikus ims ginklą.
Nogovitsyna ir Lysytsia jaučiasi panašiai. Nogovitsyna sakė, kad pirmąsias kelias konflikto dienas praleido verkdama. Dabar ji nebelieja daug ašarų. Ji taip pat daug nemiega ir nevalgo. Ji yra įsipareigojusi užtikrinti šių vaikų saugumą.
„Mano didžiausia baimė yra ta, kad nebegalėsiu jiems padėti“, – sakė ji. Lysicija, kuri su šeima apsigyveno Kyjivo ligoninės rūsyje, sakė, kad planuoja ten pasilikti tiek, kiek reikės. „Padarysime viską, ką galime dėl savo pacientų“, – sakė ji.
Šaltinis: nbcnews.com
