62 metų Serge’as Zevleveris buvo didvyris Ukrainoje dar prieš Rusijos invaziją. Dabar pats Zevleveris tapo viena iš tragiškų Putino karo aukų. Pasklidus žiniai, kad Sent Luise gyvenantį Ukrainos pilietį, padėjusį šimtams amerikiečių šeimų įsivaikinti ukrainiečių vaikus, praėjusią savaitę prie sostinės bunkerio nužudė rusų snaiperis, į socialinę žiniasklaidą pasklido didžiulis pagyrimų srautas šiam vyrui.
Zevleveris, jo žmona ir sūnėnas ieškojo apsaugos netoli savo daugiaaukščio namo, kai jis nusprendė patikrinti, iš kur netoliese sklinda triukšmas. Išėjus į lauką, Zevleverį į krūtinę nušovė už Rusiją kovojantis čečėnų snaiperis, o viską matė šeimos nariai. „Jis nekariavo, jis nebuvo priešakinėse linijose“, – sakė jo vyriausioji dukra Alisa Sander Sent Luiso pašto tarnybai. „Jis išėjo į lauką pažiūrėti, ar saugu visiems kitiems, bet jie nutaikė savo ginklus tiesiai į tą vietą, kur buvo žmonės“.
„Tuo metu žmonės manė, kad civilių niekas nepuola“, – tęsė ji. „Bet tai netiesa. Tai buvo tiesiog pati netikėčiausia neteisybė. Mano tėtis buvo toks geras žmogus“. Pastaruosius 30 metų Zevleveris leido laiką tarp Sent Luiso, kur liko abi jo dukterys, ir Ukrainos, padėdamas organizuoti tūkstančio vaikų, turinčių sveikatos sutrikimų, įvaikinimą.
Ukrainoje vaikai su negalia, kurie nėra įvaikinti iki penkerių metų, perkeliami gyventi į suaugusiųjų psichiatrijos įstaigą. Dešimtmečius Zevleveris nenuilstamai dirbo, kad surastų šiems vaikams namus. „Mano tėtis žinojo, kas nutiktų, jei tie vaikai nebūtų paimti ir jiems nebūtų suteikti namai. Jis kovojo už tuos vaikus lyg kiekvienas iš jų buvo jo paties vaikas“, – pasakojo Sander.
Prieš žlungant Sovietų Sąjungai, Ukrainos pilietis su savo mažamete dukra ir žmona pabėgo į Italiją, kur protestavo prieš JAV draudimą išduoti vizas, surengdamas bado streiką tarp kolegų pabėgėlių. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje šeima galiausiai apsigyveno Sent Luiso rajone, kur susilaukė antrosios dukters, vardu Nicole. „Jo mama norėjo, kad jis išeitų ir rastų geresnį, laisvesnį gyvenimą savo šeimai“, – sakė dukra laikraščiui St. Louis Post-Dispatch. Zevleveris greitai prisitaikė prie Amerikos. Jis išmoko kalbą, tapo JAV piliečiu, įstojo į kariuomenę ir tarnavo.
Baigęs aktyvias pareigas, dviejų vaikų tėvas ilgai dirbo taksi vairuotoju ir picų išvėžėju, kad galėtų remti daugiau giminaičių, kai prisijungs prie jo JAV. Trumpai pabuvęs Rytų Europos restorano bendrasavininku, Zevleveris netrukus uždirbo pakankamai lėšų, kad galėtų finansuoti savo seserį, jos vyrą ir jų vaikus, jog jie galėtų prisijungti prie jo šeimos JAV. Savo aistrą padėti skurstantiems vaikams jis atrado dešimtojo dešimtmečio pabaigoje per draugus ukrainiečius, kurie įkūrė tarptautinę įvaikinimo agentūrą.
Jis dirbo ukrainiečių ryšininku su amerikiečių šeimomis, kol jos buvo užsienyje. Sudėtingas procesas dažnai reikalauja, kad įtėvių šeimos gautų našlaičių namų ir vietos valdžios patvirtinimus ir reikalavimus. Procesas užsienio šalyje gali užtrukti savaites, kartais mėnesius. Praėjus savaitei po mirties, viena pora Teksase, Kelcie ir Theron Jagge, kurie per plauką pabėgo iš Ukrainos karo išvakarėse su savo ką tik įvaikintu ketverių metų sūnumi sužinojo, kad procesą jiems palengvinęs vyras Serge’as Zevleveris žuvo. „Esu šokiruota“, – savo „Facebook“ puslapyje paskelbė Kelcie. „Jis padėjo išnagrinėti mūsų bylą su advokatu ir buvo su mumis oro uoste, kad skubiai pervežtų mus į saugią vietą“.
Charissa Rovenstine Urban išreiškė pagarbą Zevleveriui, kuris, jos teigimu, atkakliai kovojo už jų sūnų Josephą. Jis taip pat padėjo šeimai įsivaikinti našlaitę Zoją. „Mes amžinai būsime dėkingi už šią dovaną“, – sakė ji. „Zevleveris buvo sistemos ekspertas, jis pasirūpindavo, kad viskas būtų atlikta“, – sakė partnerė JAV Nancy Thornell.
Pirmą kartą partneriai susitiko 2010 m., kai Zevleveris padėjo Thornell įsivaikinti šešiametę mergaitę iš Ukrainos. Iš savo pinigų Zevleveris savo noru sumokėjo už tai, kad vaikui būtų atlikta klubo sąnario operacija. „Jis neturėjo to daryti”, – sakė Thornell. „St. Louis Post-Dispatch”. „Bet aš manau, kad jis manė, jog yra didesnė tikimybė rasti šeimą po operacijos“.
Visa socialinė žiniasklaida liudija nenuilstamą Zevleverio atsidavimą šiam darbui: „Faktas yra tas, kad be Serge’o darbo mūsų mergaitės ne tik nebūtų čia su mumis, bet greičiausiai jų ir visai nebūtų“, – rašė mama Sarah Bee. Timas Reesas iš Mičigano prisiminė, kaip Zevleveris darė viską, kad padėtų nugabenti dvi ką tik įvaikintas, prastai besimaitinančias mergaites į naujus namus. Jis sakė, kad jos buvo arti mirties, o viena iš jų, būdama 12 metų, svėrė labai mažai. Ukrainoje ir kitose Rytų Europos šalyse, kur riboti ištekliai ir menka priežiūra, sąlygos specialiųjų poreikių našlaičiams yra ypač sunkios.
Renata Moore panašų dalyką patyrė su savo sūnumi Joey, kuris, pasak jos, buvo nusėtas mėlynėmis ir būdamas penkerių metų svėrė tik 19 kilogramų. Ji patyrė kliūčių įvaikinimo procese, kai korumpuotas našlaičių namų direktorius susitarė su kaimo meru, kad būtų užkirstas kelias įvaikinti. Kai Zevleveris įsikišo, tada visos kliūtys buvo pašalintos.
Kai Laurie ir Brianas Harlinai iš Plimuto, Viskonsino valstijoje, įsivaikino šešiametį Sergejų Harliną, jis svėrė irgi labai mažai ir visą gyvenimą buvo prikaustytas prie lovelės. Sergejus gimė trimis mėnesiais anksčiau laiko ir serga cerebriniu paralyžiumi. Jo mama jį išmetė į šiukšliadėžę. „Tai įprasta. Tokia yra daugelio Rytų Europos šalių realybė“, – žurnalui „Milwaukee Journal Sentinal“ sakė Laurie Harlin. „Dauguma vaikų globos namų vis dar laikosi principo, kad jei negali dalyvauti visuomenės gyvenime, tu nesi vertingas“.
Dabar Harlin šeima augina tris biologinius vaikus ir devynis įvaikintus. Iš penkių vaikų, kuriuos ji įvaikino iš Ukrainos, du turi Dauno sindromą, o trys – cerebrinį paralyžių. Laurie prisiminė, kaip JAV gydytojai buvo šokiruoti dėl jos sūnaus būklės, ir sakė, kad netikėjo, kad jis yra iš valstybinės įstaigos dėl jo akivaizdaus apleistumo. „Be Zevleverio pagalbos visi šie vaikai jau būtų mirę našlaičių namuose“, – sakė moteris.
Zevleveris taip pat padėjo išgelbėti Sergejų iš Krymo, kai Rusija 2014 m. įsiveržė į Ukrainos teritoriją ir aneksavo ją. Karas prasidėjo dešimties dienų laukimo laikotarpiu po susitikimo, kai pora turėjo pasiimti sūnų. Kadangi Rusija neleidžia įvaikinti amerikiečiams, naujoje Rusijos okupuotoje teritorijoje Sergejaus įvaikinimo procesas buvo daug sudėtingesnis. Tai, kas turėjo būti keturių savaičių kelionė, virto trijų mėnesių išbandymu. Nenuilstančiomis Zevleverio pastangomis šeima pagaliau galėjo parsivežti sūnų namo. „Jis tiesiog myli tuos vaikus ir dėl jų padarys viską. Jis niekada nieko nepaliks“, – sakė Laurie Harlin.
Zevleveris sugebėjo sumažinti biurokratiją ir buvo ypač įgudęs valdyti sudėtingą teisinio įvaikinimo procesą Ukrainoje. „Jis buvo labai susijęs su vyriausybe ir žmonės jį pažinojo“, – DailyMail.com aiškino Michele Mastroianni. Ji prisimena, kaip su Zevleveriu viskas veikė kuo puikiausiai jos dukters Marijos įvaikinimo procese 2009 m. „Jis visada buvo toks raminantis, kad kai tik iškildavo problema, jis tiesiog sakydavo: „Nesijaudinkite, aš tuo pasirūpinsiu“.
Renata Moore pakartojo tą patį, ką sakė daugelis: „Jis pažinojo visus, ir visi jį pažinojo ir gerbė“. Ji apibūdino jį kaip Holivudo lygio žvaigždę. Daugeliui Zevleveris atrodė kietas vyras su niūriu ukrainietišku akcentu, nuskusta galva ir sunkiu kūno sudėjimu, kuris tryško jėga. Be viso to, jis buvo žaismingas ir švelnus žmogus. „Jis yra didelis žmogus, bet švelnus kaip meškiukas, dėl vaikų jis stengėsi padaryti viską“, – DailyMail.com sakė Mastroianni.
Shannon Newby pasakojo, kaip ji niekada nebuvo išvykusi iš Jungtinių Valstijų prieš pirmą kartą keliaujant į Ukrainą. „Atvykau į šią svetimą žemę ir čia laukia didelis vyras, iš pradžių buvau šiek tiek įbauginta“, – DailyMail.com sakė ji. „Bet jis buvo toks malonus ir toks mielas. Jis stipriai apkabindavo žmones ir pabučiuodavo į skruostą, o aš pagalvojau sau: „Viskas bus gerai“. Newby turi vieną biologinį sūnų ir šešis įvaikintus vaikus, kurie visi turi Dauno sindromą. „Jis įžvelgė šių vaikų vertę ir labai sunkiai dirbo, kad surastų jiems namus“, – sakė ji. „Jis kovojo ir už šeimas, ir už vaikus. Pasaulis neteko ypatingo žmogaus, jis prarado didžiulį šių vaikų gynėją“.
Zevleveris buvo nenuilstantis atliekant savo misiją padėti neįgaliems našlaičiams rasti mylinčius namus. Rachael Lee prisiminė, kaip Ukrainos valdžia jai pasakė, kad 2013 m. ji negali įsivaikinti savo dukters Julijos. Zevleveris, kuris tuo metu buvo kitoje šalyje, grįžo padėti amerikiečių šeimai. „Nuo 10 iki 19 val. buvome vyriausybės kanceliarijoje, kol jis traukė įstatymų knygas, įrodančias, kad galime įsivaikinti“, – savo „Facebook“ įraše parašė ji. „Niekas kitas nebūtų už ją taip kovojęs ir niekas kitas nebūtų galėjęs laimėti“. Vėliau Lee grįžo į šalį įsivaikinti dar keturių vaikų. „Jis yra priežastis, kodėl daugybė buvusių Ukrainos našlaičių dabar yra mūsų mylimi sūnūs ir dukros“.
Net paskutinėmis Zevleverio gyvenimo dienomis jis sunkiai dirbo, kad iš Ukrainos išvežtų paskutinę amerikiečių šeimą per Rumunijos sieną su naujai įvaikintais vaikais. Jo padedami Witbrodai pateko į Lenkiją, kur šiuo metu bando gauti vizas savo vaikams keliauti namo. Už Zevleverio mirtį atsakingi čečėnų snaiperiai nuo to laiko buvo sulaikyti Ukrainos pajėgų. „Serge’as mirė kaip savo šalies didvyris“, – savo „Facebook“ paskyroje rašė Timmas Reesas. „Visi turėtų žinoti šio žmogaus vardą“.
Šaltinis: dailymail.co.uk
