Visiems įdomu žinoti, kas nutinka, pasibaigus gyvenimo kelionei. Į šį klausimą atsako visos pasaulio religijos, tačiau aiškaus atsakymo nėra. Yra žinoma, kad miršta tik mūsų fizinis kūnas, o siela gyvena toliau.
Ką jaučia žmogus po mirties? Pasibaigus žemiškajai kelionei, siela tampa laisva, ir nors jos pojūčiai būna trumpalaikiai, tačiau daugelis žmonių, patyrusių klinikinę mirtį, sugebėjo juos aiškiai apibūdinti.
Pirmas žingsnis
Fizinis skausmas dingsta iš karto po gyvenimo pabaigos. Siela nebejaučia kančios, nepaisant to, kad vis dar prisimena savo gyvenimą ir naujausius įvykius. Bioenergijos ekspertai mano, kad siela iš karto po mirties patenka į palaimos būseną.
Supanti atmosfera tampa maloni. Maloni šviesa sklinda iš visur. Siela mato visus savo giminaičius, kurie ją paliko per jos gyvenimą.
Žmonėms, patyrusiems klinikinę mirtį, pavyko pamatyti už fizinio gyvenimo ribų esantį nuostabų pasaulį. Jie patvirtina, kad jis yra gražus, šiltas ir toks gražus, kaip net sunku įsivaizduoti.
Siela gali neiti į pomirtinį pasaulį, jei žmonės Žemėje jos nepaleis. Jei kas nors labai liūdi ir negali paleisti žmogaus, kuris baigė savo kelionę, jis nenueis toliau, bet liks klaidžioti tarp šių dviejų skirtingų pasaulių. Štai kodėl ekspertai pataria paleisti žmogų, kurio jau nebėra, kad jo siela taptų laisva.
Iš karto po kūno mirties siela yra šalia artimųjų. Tai vyksta kelias dienas – nuo 3 iki 10 parų. Siela skraido po pasaulį ir atsisveikina su visais, kas jai buvo brangūs per jos gyvenimą.
Antras žingsnis
Po to, kai siela atsisveikino su visais, ji palieka šį pasaulį ir eina į kitą lygmenį, į kitą vietą. Atmintis išsitrina. Tai būtina paskutiniame gyvenimo po mirties etape.
Trečias žingsnis
Sprendimų priėmimas dėl tolesnio likimo. Išvaliusi atmintį, siela sprendžia, ar jai reikia grįžti į Žemę. Jei ji nori likti kitame pasaulyje, jai būna suteikta tokia galimybė. Tai bus nesibaigiantis buvimas nirvanoje, ramybėje, meilėje ir begalinėje malonėje.
Kitame pasaulyje nėra laiko. Faktas yra tas, kad mūsų pasaulis yra ribotas, o laikas visada eina į priekį. Moksliškai įrodyta, kad bet kokiu atveju ateis momentas, kai žmonija išnyks, taigi, jei laikas kitame pasaulyje taip pat tekėtų viena kryptimi, visos sielos turėtų ten likti amžiams, nežinodamos visos gyvenimo svarbos.
Siela gali pasirinkti bet kokį pavidalą, bet kurią gimimo datą. Ji pasirenka šeimą, kurioje nori gimti, užduotis, kurias norės išspręsti, ir likimą, kuris padės išpirkti praeities įsikūnijimų klaidas ar geriau suprasti žmogaus esmę.
Reinkarnacija ir grįžimas į pasaulį kitu kūnu įvyksta tiek kartų, kiek sielai reikia apsivalyti nuo savanaudiškų minčių. Kuo siela senesnė, tuo ji švaresnė. To ji ir siekia. Ji nori žinoti visas būties subtilybes – meilę, baimę, aistrą ir net abejingumą. Būtent tam ir ištrinama atmintis – kad siela neprisirištų prie prisiminimų ir negalvotų apie tai, ko niekaip negalima sugrąžinti.
Manoma, kad kitame pasaulyje galima sutikti tas sielas, su kuriomis teko draugauti Žemėje. Jūs netgi galite sutikti savo meilę, bet nebegalėsite atpažinti to žmogaus sielos. Taip atsitinka, kad likimas leidžia sieloms vėl susitikti, kad vėl užmegztų santykius ir, šį kartą, viską padarytų teisingai.
Būna taip, kad sielos lieka Žemėje, jei aplinkybės ar žmonės jų nepaleidžia. Yra daug tikrų istorijų apie vaiduoklius – pasiklydusias sielas, kurios neramiai ieško vietos tarp gyvųjų, bet taip ir neranda ramybės.
