Gyvenimas gali būti sudėtingas ir sunkus, kai neturime jokios paramos ir turime pasikliauti tik savimi. Taip nutiko ir šešis vaikus auginančiai moteriai, kurią paliko vyras.
„Buvo 1960 metų rugsėjo mėnuo. Vieną rytą pabudau. Namuose buvo šeši alkani vaikai, o aš kišenėje turėjau tik vieną dolerį. Mano vyras, vaikų tėvas, paliko mus be jokio paaiškinimo.
Berniukai buvo nuo trijų mėnesių iki septynerių metų amžiaus. Jų seseriai buvo ketveri metai.
Jis niekada nebuvo geras tėvas – kai būdavo šalia, visi labai jo bijodavo. Kai vaikai išgirsdavo, kad prie namo važiuojamojoje dalyje sustojo automobilis, jie iš karto persižegnodavo. Tačiau jis parnešdavo namo pinigų, todėl turėdavome ką valgyti.
Dabar, kai jo nebebuvo, pyktis ir agresija paliko mūsų namus kartu su juo. Deja, taip pat ir maistas.
Galbūt, tada šalyje egzistavo socialinės rūpybos sistema, bet net jei ji ir buvo, aš apie ją nieko nežinojau.
Apsivilkau savo geriausią suknelę. Tada visus susodinau į mūsų seną, surūdijusį 1951 metų laidos Chevrolet ir išvažiavau ieškoti darbo.
Apsilankiau kiekvienoje mūsų miestelio gamykloje, parduotuvėje ir restorane. Deja, man niekur nepavyko rasti darbo.
Paskutinė vieta, kurią buvau numačiusi, buvo už keliolikos kilometrų nuo miesto. Tai buvo senas restoranas. Jis vadinosi „Didysis ratas“.
Jis priklausė senai moteriai, kurią visi vadino močiute. Taip jau atsitiko, kad jai reikėjo žmogaus naktinėms pamainoms nuo 23:00 vakaro iki 7:00 ryto.
Ji mokėjo 5,40 JAV dolerio už valandą ir pasiūlė pradėti dirbti iš karto.
Tą dieną susitariau su mūsų gatvėje gyvenančia paaugle. Pasiūliau jai darbą už 18 dolerių, kad paguldytų vaikus į lovą. Svajojau, kad galėčiau išsimiegoti, kol vaikai ryte dar miegodavo. Ir ji ateidavo jų prižiūrėti prieš man išeinant į darbą.
Dėkojau Dievui, kad suteikė man galimybę išlaikyti savo šeimą.
Auklė pasiimdavo pusę to, ką uždirbdavau. Taigi, mūsų padėtis vis dar buvo labai bloga.
Dar blogiau, kad automobilio padangos jau buvo labai senos. Kiekvieną kartą, kai eidavau į darbą, turėdavau jas pripūsti, o grįžusi iš darbo, turėdavau tai padaryti dar kartą.
Vieną niūrų rytą įlipusi į automobilį stovėjimo aikštelėje prie „Didžiojo rato“ ant galinės sėdynės radau keturias naujas padangas. Visiškai naujas! Niekas nepaliko jokios žinutės. Be jų automobilyje daugiau nieko nebuvo. Tik keturios gražios naujos padangos!
„Ar mūsų mieste gyvena angelai?“ – paklausiau savęs mintyse.
Susitariau dėl susitikimo su vietos mechaniku. Mainais už padangų keitimą turėjau išvalyti vadovo kabinetą. Prisimenu, kad padangų keitimas man užtruko daug daugiau valandų nei įmonei pakeisti padangas.
Dirbau šešias naktis per savaitę, bet dėl finansinių problemų aš nesustojau. Artėjo Kalėdos. Puikiai žinojau, kad negaliu sau leisti gražiau apsirengti, o juolab padovanoti vaikams dovanų. Vaikų drabužiai taip pat buvo didelė problema. Bandžiau juos sulopyti, bet kartais jie būdavo taip sugadinti, kad buvo neįmanoma jų pataisyti.
Dirbau Kalėdų išvakares, o „Didžiajame rate“ buvo nuolatinių klientų. Buvo trys tolimųjų reisų vairuotojai – Leifas, Frankas ir Džimas, taip pat Džo, kuris dirbo eismo priežiūros pareigūnu.
Vėliau iš kažkur pasirodė ir koncertavo muzikantai. Didžiąją laiko dalį jie praleisdavo žaisdami lošimo automatais.
Pasibaigus pamainai, Kalėdų išvakarėse, 7.00 val. ryto, ėjau prie automobilio namo. Tuomet radau daugybę pakuočių mūsų sename gerame Chevrolet. Automobilis buvo prikimštas dovanų!
Kai atidariau pirmąją dėžę, joje radau įvairių vaikiškų dydžių džinsus. Kitame buvo pilna megztinių ir marškinėlių.
Pažvelgiau į kitus įpakavimus. Saldumynai, riešutai, vaisiai… Buvo daug maisto paketų. Radau didelį kalėdinį kumpį, daržovių ir bulvių maišelius. Taip pat buvo pudingas, pyragėliai, obuolių pyragas ir miltai. Vienoje iš dėžių buvo tualeto reikmenų ir valymo priemonių.
Paskutiniame pakete radau penkis žaislinius automobiliukus ir lėlę….
Kai važiavau namo tuščiomis gatvėmis, saulė nedrąsiai kilo virš miesto, o aš šluosčiausi dėkingumo ašaras nuo akių. Niekada nepamiršiu savo mažųjų vaikų veidų išraiškų, kai jie vakare atidarė dovanas….
Taip, 1960 metų gruodį mūsų miestelyje pasirodė angelai. Niekada nesužinojau, kas jie buvo, tik žinau, kad jie buvo susiję su „Didžiuoju ratu“.
Tikiuosi, kad šie angelai turėjo savo angelus, kurie padėjo jiems įveikti gyvenimo sunkumus. Norėčiau, kad galėčiau jiems atsidėkoti, bet aš ir mano vaikai visada stengiamės padėti kitiems žmonėms, kiek tik galime.“
