Liverpool futbolo klubo sirgalius Jan Runar Eliassen (49 m.), kuris baigė „Demencijos choro“ koncertą solo daina „You’ll Never Walk Alone“, buvo priblokštas pozityvaus dėmesio, kurį jam suteikė filmuojami televizijos reportažai.
Norvegijoje demencija serga daugiau nei 100 000 žmonių, o per ateinančius dvidešimt metų šis skaičius gali padvigubėti. Sutuoktinių, partnerių, brolių ir seserų, vaikų ir anūkų gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai kas nors šeimoje suserga šia liga. Vis dėlto, demencija yra liga, apie kurią retai kalbama ir kuri siejama su didele gėda ir tabu.
„Tikiuosi, kad žodį demencija bus lengviau ištarti garsiai, atvirai ir suprantamai, o ateityje visi geriau priims demencija sergančius žmones“, – pristatydama programos koncepciją sakė laidos vedėja Ingrid Gjessing Linhave.
Ir „Demencijos choras“ sulaukė didžiulės sėkmės. Laikraštis „Aftenposten“ pranešė, kad kiekvieną epizodą vidutiniškai žiūrėjo 670 000 žiūrovų. „NRK“ projekto redaktorė Gitte Calmeyer buvo priblokšta reakcijos ir žiūrimumo rodiklių.
„Užklausų skaičius prilygsta „Skam“ ar „Exit“, – laikraščiui sakė G. Calmeyer.
Žiūrovai stebėjo chorą, kurį sudarė 15 žmonių nuo 48 iki 85 metų. Visi jie serga demencija ir prieš didįjį koncertą „Chat Noir“ susirinkdavo į dainavimo repeticijas.
49 metų Jan Runar Eliassen yra jauniausias choro, kuris vis dar renkasi į repeticijas, narys. Kai jam buvo diagnozuota liga, jam buvo tik 45 metai.
Išskirtinai teigiama reakcija
Kai choras surengė koncertą „Chat Noir“ Osle, net 40 žmonių atėjo palaikyti Jan Runar. Liverpool futbolo klubo sirgalius Jan Runar viso koncerto pasirodymą baigė kaip solistas, atlikdamas savo mėgstamiausią dainą „You’ll Never Walk Alone“.
„NRK“ teigė buvę beveik įsitikinę, kad jis bus gerai priimtas. Tačiau taip pat buvo pasiruošę, kad gali atsirasti keletas nesklandumų, kurie šiek tiek sugadins linksmybes. Tačiau tai pranoko visus lūkesčius. Jis labai teigiamai išjudino publiką. „Tai buvo nuostabu, kai apie tai prisimenu“, – sakė Jan Runar interviu „Nettavisen“.
Jo sutuoktinė pridūrė, kad žiūrovų reakcija buvo išskirtinai teigiama. Žmonės dažnai dabar sustoja gatvėje su juo pasisveikinti ir pasikalbėti, o šeimos pašto dėžutėje pastaruoju metu taip pat buvo daug laiškų.
Pašto dėžutė pilna Liverpulio futbolo žaidėjų suvenyrų
„Paštu gaunu daug dovanų. Niekada anksčiau jų negaudavau, todėl tai man nauja“, – sakė laimingas Jan Runar portalui „Nettavisen“.
49-erių metų vyrui buvo siunčiami įvairūs daiktai, tačiau didžioji jų dalis – su Liverpool futbolo klubu susijusios dovanos.
„Kažkas turėjo pasirašytą Jurgen Kloppo nuotrauką ir pagalvojo, kad turėčiau ją gauti dovanų. Tai buvo labai malonu“, – sakė Jan Runar, pabrėždamas, kad visa tai džiugina ir šiek tiek glumina.
Jis taip pat gavo visų Liverpool klubo žaidėjų pasirašytą sveikinimą.
Nori sutelkti dėmesį į jaunesnius demencija sergančius žmones
Anksčiau jis yra sakęs laikraščiui „Drammens Tidende“, kad nusprendė atvirai kalbėti apie savo ligą. Jan Runar, kuris anksčiau dainavo, norėjo dalyvauti chore, kad galėtų atkreipti dėmesį į jaunesnius demencija sergančius žmones. Jis susidūrė su tuo, kad nėra jaunesniems žmonėms skirtų programų, dėl to jis nori prisidėti prie pokyčių šioje srityje.
Tai, kad Alzheimerio liga buvo diagnozuota tokiame jauname amžiuje, buvo nerealu. Kai dar buvo darbingas, jis padėjo žmonos parduotuvėje ir sporto parduotuvėje, kuriai vadovauja trys jo vaikai.
Tačiau susirgus jo gyvenimas pasikeitė.
„Aš priklausau nuo savo šeimos, jie nepriklauso nuo manęs. Negaliu vairuoti automobilio, o kai gyveni Ormåsene, tai šiek tiek liūdina. Jaučiuosi šiek tiek nesaugus, kai noriu vienas keliauti traukiniu ir autobusu. Tai nėra taip paprasta. Esu priklausomas nuo vaikų arba žmonos, kad mane pavežtų, pats daug nebevairuoju“, – žiniasklaidai pasakojo Jan Runar.
Sunku numatyti, kas laukia ateityje
Nors projektas sulaukė gerokai didesnio nei tikėtasi pasisekimo, Jan Runar nebuvo lengva jame dalyvauti.
„Pradžioje daug galvojau apie tai, kad esu jauniausias. Buvo sunku, nes chore buvo tiek daug įvairių neįgalių žmonių. Taigi pamatyti, kas manęs laukia, koks galiu tapti per metus, nebuvo smagu. Turėjo praeiti keletą repeticijų, kol nusprendžiau tai tęsti“, – pasakojo jis.
Galiausiai jam tapo svarbiau padėti suprasti, kad demencija gali susirgti ir jaunesni žmonės, todėl Jan Runar liko chore.
