Mylimo žmogaus netektis visada yra skausminga gyvenimo dalis, ir išlieka tokia ištisus metus, tačiau dažnai per šventes tas skausmas šiek tiek papildomai sukelia jaudulio ir prisiminimų. Kait Brazel ir du jos sūnūs per daug gerai tai žino ir yra visa tai patyrę.
Likus vos kelioms dienoms iki Padėkos dienos, Kait pasisodino du berniukus į automobilį, kad kartu nuvažiuotų už 90 km esantį Kolorado Springą, Kolorado valstiją, visai šalia šiaurinės Virdžinijos. Prieš prasidedant šventėms Bostone, ten jie norėjo padaryti ypatingą darbą.
Tačiau tai nebuvo paprasta kelionė automobiliu.
Kait nuvažiavo į Arlingtono nacionalines kapines, kad jos du sūnūs, penkerių metų Mylan ir aštuonerių Mason, galėtų pirmą kartą aplankyti tėvo kapą.
Anksčiau tais pačiais metais kariuomenės seržantui Alfred Fred Brazel buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos vėžys ir jam liko gyventi vos keli mėnesiai. Tada jam buvo tik 37 metai.
Priešingai, nei tikriausiai darytų daugelis kitų tėvų, Fred ir Kait nesaugojo savo mažamečių sūnų nuo neišvengiamos medicininės dramos, kuri jų laukė. Vietoj to, Mylan ir Mason buvo su mama ir tėčiu kiekviename jų žingsnyje, įskaitant ir gydytojo konsultacijas. Jų tėvai atvirai ir nuoširdžiai kalbėjo apie tai, ką diagnozė reikš jų mažai šeimai.
Apsilankę prie kapo, abu broliai su tėvu kalbėjosi apie svarbiausius pastarųjų mėnesių gyvenimo momentus. Jie dalijosi istorijomis apie tai, kas nutiko per Heloviną ir kaip viskas vyko mokykloje. Tačiau labiausiai įsiminė Mylan komentaras mamai. „Mylan sakė, kad jaučia, kad šalia jo yra jo tėtis, ir norėjo su juo nusnūsti“, – pasakojo ji.
Prieš išeidamas nuo kapo, Mylan atsiklaupė ir ilgai laikė apkabinęs antkapį. Kait visa tai užfiksavo savo fotoaparatu, todėl dabar visi gali pamatyti ir pajausti šią jaudinančią akimirką. Emocijų kupiną akimirką.
Išvykusi iš laidojimo vietos Arlingtone, nedidelė trijų asmenų šeima toliau važiavo į Bostoną, tik sustojo prie Niagaros krioklio – prie vietos, kurią Fred visada planavo aplankyti su savo sūnumis prieš savo mirtį.
Šeima stengiasi gyventi taip, kaip ir gyveno, kol su jais dar buvo Fred, ir ketina tai daryti tol, kol galės. „Niekada net nepriėmėme to kaip perdėtai liūdno dalyko… Kadaise gyvenome kaip šeima, ir toliau gyvensime pilnavertiškai, kol galėsime“, – sakė Kait.
Tegul šios šeimos visos dienos būna pripildytos laimės ir džiaugsmo, nepaisant jų išgyvento sielvarto. Nedvejodami dalinkitės šia istorija su savo draugais, kad skleistumėte šeimos meilę!
