Kartais socialiniuose tinkluose atsiranda istorijų, kuriomis verta pasidalinti. Istorijos iš žmonių gyvenimo, kur pasakoja tai, kas padaro jiems įspūdį, verčia susimąstyti ir gali kažko mus išmokyti. Ši istorija yra būtent tokio pobūdžio. Ją prieš keletą metų parašė restorano vadovas Tony Posnanski. Perskaitykite ją ir šiek tiek skirkite laiko susimąstyti apie norimą pasakyti žinutę.
„Moteriai ir vaikui, kurie sėdėjo prie 9 staliuko:
Aš jums neprisistačiau. Mano vardas Tony Posnanski. Jau 15 metų dirbu restorano vadovu. Mano kiekviena diena prasideda iš įsitikinimo, kad restorane yra viskas gerai. Tai apima indų plovimą ir valymą, maisto gaminimą ir kartais stalų serviravimą. Taip pat tenka susidurti ir su svečių paliktais skundais.
Prieš kelias savaites buvote mano restorane. Tą vakarą aš buvau labai užsiėmęs. Bėgiojau nuo maisto gaminimo virtuvėje iki patiekimo svečiams. Žmonės, sėdėdami prie vieno iš staliukų, pamojavo man. Jie padavė man skundo raštelį. Jame jie teigė, kad maža mergaitė prie gretimo staliuko per garsiai triukšmauja.
Pradėjau eiti link jūsų staliuko. Žinojau, ką reikia jums pasakyti. Jūs taip pat pamatėte rankas, rodančias jūsų staliuko link. Priėjau prie jūsų stalo, o jūs pažiūrėjote į mane ir pirma manęs ištarėte šiuos žodžius:
„Ar žinote, ką reiškia turėti vaiką, sergantį autizmu?“
Jūs nebuvote grubi, kai uždavėte šį klausimą. Tiesą sakant, atrodėte visiškai nuoširdi ir rami. Jūsų dukra atrodė esanti maždaug penkių metų amžiaus. Ji atrodė miela ir šiek tiek išsigandusi, kai atsistojau prie jūsų stalelio. Ji atrodė taip, lyg manytų, kad dabar turės tam tikrų bėdų.
Per penkiolika metų turiu daug įsimintinos restorano vadovo patirties. Kai kuriuos svečius prisimenu, kurie supyko, nes jų mėsainis buvo ne toks, kokio jie norėjo. Prisimenu moterį, kuri įsiuto, nes gavo įprastą, o ne becukrę kolą. Prisimenu, kad turėjau neleisti žmonėms vartoti daugiau alkoholio ir prisimenu, kad turėjau prašyti svečių, kad jie nuramintų savo įsisiautėjusius vaikus.
Iš tos dienos, kai gimė mano sūnus, prisimenu absoliučiai viską. Kaip aš verkiau, kai išgirdau jį verkiantį. Kaip aš stovėjau ir sakiau jam, kad noriu dėl jo padaryti viską, ir noriu būti geriausiu tėčiu, kokiu tik galiu būti. Prisimenu dieną, kai vedžiau savo žmoną. Kaip aš verkiau ir pažadėjau jai būti geriausiu vyru. Prisimenu tą dieną, kai gimė mano dukra. Tą dieną neverkiau. Man tiesiog palengvėjo, nes prieš dvejus metus netekau vaiko.
Žinau, ką norėjau jums pasakyti, kai priėjau prie jūsų staliuko. Tikėjausi, kad mandagiai paprašysiu nuraminti dukrą. Buvau įsitikinęs, kad pasiūlysiu jums prisėsti kur nors prie kito restorano staliuko. Buvau įsitikinęs, kad aš jus nuraminsiu, jūsų net neįžeisdamas…
Bet aš to nepadariau.
Vietoj to pasakiau, kad tikiuosi, kad jums maistas patiko. Su jūsų dukra sumušiau „penkis“, tada pasakiau jai, kad šįvakar jūsų vakarienę apmokės restoranas. Tai buvo tik 20 eurų. Man tai reiškė daug daugiau, nei ta suma. Nemanau, kad kiti svečiai buvo manimi ypač patenkinti. Bet šiuo metu man tai nerūpėjo.
Nežinau, kaip jūs į tai sureagavote. Teko vėl išeiti į virtuvę gaminti maistą. Kai padavėjas manęs paklausė, kodėl nereikia jums mokėti už maistą, aš tik pasakiau, kad nesate patenkintos pagamintu maistu. Niekam restorane nesakiau, ką jūs man pasakėte. Bet esu dėkingas, kad man buvote atvira.
Jūs uždavėte man klausimą, į kurį tada negalėjau nieko atsakyti. Tiesa ta, kad aš nežinau, ką reiškia turėti vaiką su autizmu. Žinau, ką reiškia būti tėvu. Žinau, ką reiškia būti vyru. Žinau, ką reiškia pakankamai mažai kartų pasakyti savo žmonai, kaip aš ją myliu. Žinau, ką reiškia jausti, kad turėčiau daugiau laiko praleisti su savo vaikais.
Jūs uždavėte man klausimą tiesiai šviesiai. Greičiausiai, jūs anksčiau tai patyrėte kituose restoranuose. Nesu kaip kiti vadovai. Nenorėjau jums pasakyti to, ką jūs visada turite iš kitų išgirsti.
Sąžiningai rašau tai, nes noriu padėkoti jums ir jūsų gražiai dukrai. Jūs man palikote puikų priminimą apie restorano darbą. Priminimas, kurio man taip reikėjo po penkiolikos metų darbo.
Jūs taip pat mane išmokėte labai vertingos pamokos.
Kartais teisingi veiksmai ne visada daro daugumą žmonių laimingais, o tik žmones, kuriems to labiausiai reikia.
Su pagarba,
Tony Posnanski.“
Šis restorano vadovas yra puikus pavyzdys mums visiems. Esame įsitikinę, kad motina ir dukra iš šios istorijos tikrai įvertino tai, kaip jis su jomis pasielgė. Gera skaityti tokias istorijas ir žinoti, kad yra tokių žmonių kaip Tony. Nedvejodami pasidalinkite šia istorija su savo draugais.
