1971 m. liepos 2 d. 24 metų studentas keliavo namo iš Fresno miesto kolegijos. Pakeliui jis pamatė keistą švytėjimą, todėl pamanė, kad netoliese kilo gaisras.
Nuojauta jo neapgavo. Pastatas skendėjo liepsnose, o šalia jo stovėjo trys mažos mergaitės bei jų motina, kuri šaukė, kad jos sūnus liko šiame pastate. Nors policijos pareigūnai jau buvo atvykę, tačiau gaisrininkai vis dar buvo pakeliui.
Nevilties apimta motina vis kartojo, kad jos vaikas yra degančiame name, ir nėra laiko laukti, kol nutiks kažkas baisaus.
Pareigūnai išdaužė pastato langus ir padėjo studentui įlipti į dūmų pripildytą patalpą, kurioje, kaip įtariama, turėjo būti vaikas. Nepažįstamas didvyris surado kūdikį ir saugiai išgabeno jį į lauką.
Po kelių akimirkų motina savo vaiką jau laikė glėbyje, o nepažįstamas didvyris tiesiog dingo. Po kelių akimirkų liepsnos visiškai sunaikino pastatą. Motina neturėjo jokios galimybės padėkoti savo vaiko gelbėtojui, tačiau ji buvo pasiryžusi anksčiau ar vėliau tą padaryti.
Vietinė spauda dalinosi naujienomis apie šį įvykį, tačiau niekas nežinojo šios istorijos herojaus tapatybės.
Po kelių dešimtmečių Cyndee Farr-Gutierrez, viena iš mergaičių, tą vakarą stovėjusių priešais namą, parašė esė apie vaikystėje patirtą įvykį. Tai buvo tarsi padėkos raštas nepažįstamajam, kadaise išgelbėjusiam jos brolį. Esė ji nusiuntė laikraščiui „The Fresno Bee“ir paprašė atspausdinti reklamos skiltyje.
„The Fresno Bee“ žurnalistai nusprendė padėti Cyndee rasti vyrą, kuris 1971 metais išgelbėjo jos jaunesniojo brolio gyvybę. Ir jiems pavyko!
Praėjusių metų pabaigoje Cyndee ir jos seserys pirmą kartą aplankė Ricką Freundą ir pagaliau galėjo jam nuoširdžiai padėkoti.
Susitikimo metu Rickas sužinojo, kad jo išgelbėtas Berniukas šiandien yra 47 metų vyras, kurį visi vadina Bobby. Šiandien jis dirba staliumi, ir labai didžiuojasi savo amatu. Taip pat jis turi žemės sklypą, kuriame augina moliūgus, bei vadovauja kraujo donorų organizacijai.
„Į savo darbą įdedame daug kraujo, prakaito ir ašarų. Manau, kad didžiuojuosi tuo, kad kiekvienais metais mes padedame gelbėti žmonių gyvybes “, – sakė Bobby. Jo projekto vystymo laikotarpiu per pastaruosius 18 metų kraujo buvo paaukota net 18 000 kartų.
Bobby seserys buvo labai dėkingos savo brolio gelbėtojui, todėl jų bendravimas neapsiribojo vienu susitikimu. Vėliau jos sužinojo, kad Rickas tarnavo kariuomenėje, o dabar vadovauja savo transporto įmonėje. Deja Bobby ir jo seserų motina Carol nebeturėjo progos susitikti su Ricku – ji mirė 2003 metais. Vis dėlto, Rickas gavo ir jos padėką: kadaise Carol buvo parašiusi padėkos laišką, kuriame kalbėjo savo sūnaus vardu. Bobby apie šį laišką sužinojo būdamas paauglys ir nusprendė jį išsaugoti.
Šiame laiške Carol rašė: „Jūs išgelbėjote mano gyvybę, tačiau mano tėvai neturėjo galimybės jums padėkoti. Vien tik paprasto padėkos žodžio nepakanka, tačiau žinau, kad mane tėvai išmokys, kas yra teisinga, ir kas – ne, nes būtent jūs parodėte tinkamą to pavyzdį. Mes niekada jūsų nepamiršime“.
Šiandien, būdamas suaugęs vyras, Bobby stengiasi gelbėti žmonių gyvybes, ir nesvarbu, kad tai daro kitaip nei gelbėdamas žmones iš liepsnų.
Savo gyvenimo laikotarpiu Rickas yra gavęs keletą apdovanojimų už didvyriškumą: jis taip pat yra išgelbėjęs žmogų, kuriam buvo sustojusi širdis. Vis dėlto, Rickas nemano, kad jo poelgiai yra verti pagyrų: jis teigia, kad tiesiog negalima stovėti ir nieko nedaryti. Jei kitam žmogui reikia pagalbos, vertėtų pasistengti ją suteikti.
