Kaip būti visada dėkingam, išmokti tam tikrą pamoką iš kiekvienos situacijos ir apsupti save ypač pozityviais žmonėmis? Į šį klausimą greičiausiai nėra vieno teisingo atsakymo, kiekvienas turėtų suprasti, kaip tą padaryti… Šiandien pasakosime apie moterį, vardu Marta Mason, kuri, nepaisant to, kad beveik visą savo gyvenimą praleido kapsulėje, išlaikė neįtikėtiną optimizmą, tvirtumą ir visada buvo dėkinga savo likimui.
Marta gimė 1937 metais. Kaip ir visi vaikai, ji buvo aktyvi, linksma, ėjo į mokyklą ir mėgdavo žaisti su draugais kieme. Būdama 11 metų, mergina susirgo poliomielitu, kuriuo apsikrėtė nuo savo brolio. Tik po jo mirties ji pradėjo jausti panašius simptomus, tačiau norėdama neišgąsdinti tėvų, ji nieko nesakė apie savo būklę. Kai simptomų nebebuvo galima nuslėpti, tėvai išvežė ją į ligoninę.
Maždaug po mėnesio mergaitės raumenys atrofavosi, ji negalėjo judėti ir net kvėpuoti. Marta buvo paguldyta į dirbtinio kvėpavimo aparatą, kuris tuo metu buvo vadinamas „geležiniais plaučiais“. Tokios kapsulės veikimo principas yra tas, kad oro slėgio pokytis jos viduje padeda kvėpuoti gulintiems pacientams. Tam visas žmogaus kūnas, išskyrus galvą, turi būti geležinės kapsulės viduje.
Gydytojai nemanė, kad mergaitė ilgai išgyvens. Tačiau nepaisant visko, Marta išgyveno dar 61 metus. Žinoma, šeima ir draugai teikė jai didžiulę paramą. Moteris gyveno, nors tai ir buvo sunku.
Kapsulėje gulinti Marta medaliu baigė vidurinę mokyklą ir du prestižinius universitetus. Ji baigė žurnalistikos studijas ir netgi dirbo vietiniame laikraštyje. Iš pradžių mama jai padėjo tai padaryti, tačiau vėliau pasirodė kompiuteriai, galintys atpažinti balsą ir paversti tai, kas sakoma, į tekstą.
Beje, redakcija, kurioje ji dirbo, pažymi, kad Marta Mason turėjo neįtikėtiną talentą, nes būtent jos straipsniai buvo populiarūs skaitytojų tarpe.
Marta turėjo daug draugų, jos niekada neslėgė depresija, priešingai, ji visada buvo kompanijos siela.
Žurnalistė išleido knygą „Įkvėpimas-iškvėpimas: gyvenimas dirbtinio respiratoriaus ritmu“, kurioje ji pasakoja, kaip vertinti gyvenimą ir negaišti laiko fiktyviai depresijai ir problemoms.
Marta galėjo „išlipti“ iš kapsulės, tačiau tik labai trumpam ir gana retai. „Labai sunku gyventi mintimi, kad tavo gyvenimas bet kurią akimirką baigsis, būtent tai man suteikė jėgų džiaugtis kiekviena sekunde”, – savo knygoje rašė autorė.
Marta Mason pragyveno savo tėvus ir mirė eidama 72 metus, 2009 metais. Jos likimas yra proga dar kartą pagalvoti apie tai, kaip gyvename.
