Istorija, kurią perskaitysite, jau seniai sklando interneto platybėse. Jį aprašė vyras, kuris atsitiktinai pradėjo pokalbį su jaunu berniuku Tedžiu per CB radiją (vietinio ryšio radijo dažnį). Šioje istorijoje jis papasakojo apie berniuką, kuris sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje ir labai pasiilgo savo tėčio, o jo mama ilgai dirbo darbe, kad išlaikytų jį ir namus.
„Buvau kažkokiame mažame miestelyje pietinėje JAV dalyje ir norėjau pasiekti kelionės tikslą prieš saulėlydį. Garsiai klausiausi CB radijo, kai staiga pasigirdo mažo berniuko balsas. Jis paklausė, ar yra kas nors, kas galėtų jį išgirsti ir jis nori pasikalbėti su lokiuku. Įjungiau mikrofoną ir pasakiau: „Pirmyn, kalbėkis, čia Lokys“.
Pasakiau jam savo slapyvardį ir pradėjome kalbėtis. Berniukas pasakė: „Tikiuosi, kad netrukdau. Mama sako, kad tokia veikla įtraukia ir turėčiau laikytis atokiau nuo radijo. Tačiau jaučiuosi vienišas ir tai man padeda susitaikyti su tuo, kad sėdžiu vienas kambaryje ir naudojuosi neįgaliojo vežimėliu“.
Todėl nusprendžiau kalbėtis su juo tiek, kiek jis norėjo. Nenorėjau, kad jis jaustųsi blogai dėl šios situacijos. Norėjau, kad jo veide bent trumpam atsirastų šypsena. Berniukas taip pat papasakojo, kad naudojasi savo tėčio, kuris prieš mėnesį pateko į avariją ir žuvo, radijo imtuvu… Kelyje buvo sudėtingos vairavimo sąlygos, o dėl sniego jis prarado automobilio kontrolę.
„Mama dabar turi daug dirbti, kad sudurtų galą su galu, o aš, sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje, nelabai jai padedu. Žinoma, visą laiką girdžiu, kad nereikia dėl to nerimauti, bet vis tiek jaučiuosi blogai dėl šios situacijos. Kartais naktį girdžiu, kaip mama verkia, ir nieko negaliu padaryti. Tačiau labai noriu vieno dalyko. Žinau, kad esate labai užsiėmę ir turite savų problemų, bet kai mano tėtis buvo gyvas, jis mane vežiodavo automobiliu. Dabar sėdžiu savo kambaryje ir neturiu galimybės išeiti į lauką. Neturiu, kas mane pasiimtų į bet kokią kelionę“.
Gerklėje pajutau gumulą, kuris suspaudė taip stipriai, kad negalėjau ištarti nė žodžio. Man buvo labai gaila šio berniuko. Visą kelią galvojau apie jį. Visą laiką girdėjau jo žodžius savo ausyse: „Tėtis pažadėjo, kad vėliau šiais metais pasiims mane į kelionę, bet, deja, aš visada būsiu prikaustytas prie šio neįgaliojo vežimėlio ir matysiu tik savo kambarį. Prisimenu, kaip jis sakė, kad vieną dieną jo automobilis bus mano“.
Mano CB radijo draugas turėjo baigti pokalbį, nes jo mama grįžo iš darbo. Jis vis tiek paprašė manęs paskambinti, kai važiuosiu per jo miestą, nes mielai su manimi pasikalbėtų. Tada man šovė į galvą puiki mintis! Paklausiau berniuko jo adreso. Pajutau nenumaldomą norą jį apkabinti ir praleisti su juo bent kelias minutes. Manęs jau laukė įmonėje, kol atvyksiu. Bet aš apsisukau ir greitai nuvykau link Džeksono gatvės 229 numerio.
Kai privažiavau prie tos vietos, mane ištiko šokas! Manau, kad kiekvienas apylinkės vairuotojas girdėjo, ką Tedis su manimi kalbėjo. Sunkvežimiai buvo užpildę visą gatvę! Berniukas negalėjo patikėti tuo, ką mato. Visi rodė jam savo automobilius, kalbėjosi su juo ir jį paėmė į rankas. Tai buvo kažkas neįtikėtino! Aš taip pat parodžiau jam savo mašiną. Ir žinau, kad niekada nepamiršiu savo naujojo draugo veido išraiškos. Jis buvo labai laimingas. Važiuojant atgal į greitkelį aš verkiau…
Įjungiau radiją ir staiga išgirdau: „Sveiki, sveiki… Tai Tedžio mama. Labai ačiū visiems! Išpildėte mano sūnaus svajonę. Tikrai nerandu žodžių, kuriais galėčiau jums visiems padėkoti. Baigsiu, nes nenoriu verkti. Ačiū jums labai ir gero kelio“.
