Istorija, kurią tuoj perskaitysite, jau seniai sklando internete. Ją aprašė vyras, netyčia pradėjęs pokalbį su mažu berniuku per CB radiją. Istorija yra apie berniuką, kuris sėdi neįgaliojo vežimėlyje ir labai pasiilgo tėčio, o jo motina dirba ilgas valandas, kad išlaikytų šeimą.
„Buvau kažkokiame mažame JAV pietų miestelyje ir bandžiau pasiekti savo tikslą iki saulėlydžio. Garsiai klausiausi CB radijo, kuriame staiga suskambo mažo berniuko balsas. Jis paklausė, ar kas nors yra prisijungęs, ar kas jį girdi ir ar kas galėtų su juo pakalbėti. Įjungiau mikrofoną ir pasakiau: „Pasikalbėkime“.
Pasakiau jam savo slapyvardį ir pradėjome kalbėtis. Berniukas pasakė: „Tikiuosi, aš tavęs netrukdau. Mama sako, kad jūsų darbas yra labai varginantis ir kad aš turėčiau nelįsti prie radijo. Bet aš jaučiuosi vienišas ir jis man padeda priprasti vienam sėdėti kambaryje bei judėti vežimėlyje“.
Todėl nusprendžiau su berniuku kalbėtis tiek, kiek jis norėjo. Nenorėjau, kad jis jaustųsi blogai dėl šios situacijos. Norėjau jį priversti šypsotis. Berniukas taip pat sakė, kad naudojasi savo tėčio, kuris prieš mėnesį pateko į autoavariją ir žuvo, radiju… Kelio sąlygos buvo sudėtingos ir dėl sniego jis nesuvaldė automobilio.
„Mama dabar turi daug dirbti, kad išlaikytų šeimą, o aš negaliu jai padėti, nes sėdžiu vežimėlyje. Žinoma, visą laiką girdžiu, kad dėl to nesijaudinčiau, bet vis tiek jaučiuosi blogai. Kartais girdžiu, kaip mama verkia naktį, ir aš nieko negaliu padaryti. Tačiau yra vienas dalykas, kurio labai noriu. Žinau, kad jūs esate labai užsiėmę ir galvojate apie savo problemas, bet kai mano tėtis buvo gyvas, jis mane vežiodavo sunkvežimiu. Dabar aš sėdžiu savo kambaryje ir neturiu galimybės išeiti. Aš neturiu, kas mane išsivežtų į kelionę“.
Pajutau gumulą gerklėje, kuris suspaudė taip stipriai, kad negalėjau ištarti nė žodžio. Man buvo labai gaila šio berniuko. Aš visą laiką galvojau apie jį. Visą laiką girdėjau jo žodžius: „Tėtis pažadėjo, kad šiais metais mane pasiims į kelionę, bet, deja, aš visada būsiu prirakintas prie šio vežimėlio ir nematysiu nieko, išskyrus savo kambarį. Pamenu, jis sakė, kad vieną dieną jo sunkvežimis bus mano.“
Berniukas turėjo baigti pokalbį, nes jo mama grįžo iš darbo. Jis liepė man pasakyti, kai važiuosiu per jo miestą, nes jis mielai su manimi pasikalbėtų. Tada man į galvą šovė mintis. Paprašiau berniuko adreso. Jaučiau didžiulį poreikį jį apkabinti ir praleisti su juo bent kelias minutes. Apsisukau ir nuskubėjau link Jackson Street 229.
Kai pasiekiau šią vietą, buvau šokiruotas! Turbūt kiekvienas netoliese buvęs vairuotojas girdėjo, ką sakė berniukas, nes visą gatvę buvo užpildę sunkvežimiai. Berniukas netikėjo tuo, ką matė. Visi rodė jam savo transporto priemones, kalbėjosi su juo ir kėlė jį ant rankų. Tai buvo nuostabu! Ir aš parodžiau jam savo sunkvežimį. Žinau, kad niekada nepamiršiu savo naujojo draugo veido išraiškos. Jis buvo tikrai laimingas. Grįžau į kelią visas susigraudinęs.
Įjungiau radiją ir staiga išgirdau: „Labas, labas… Tai Mišos mama. Visiems labai ačiū. Jūs įgyvendinote mano sūnaus svajonę. Tikrai neturiu žodžių visiems padėkoti. Aš pasitraukiu, nes nenoriu verkti. Rūpinkitės savimi“.
