Kaip ilgai turėtų būti toleruojamos patyčios, kad vaikai pradėtų svarstyti galimybę atimti sau gyvybę? Neapykanta, niekinimas ir grasinimai visą gyvenimą lydėjo 7-erių Džeksoną Bezantą. Jis negalėjo mokykloje net suvalgyti pusryčių, vyresniems berniukams prie jo neprikibus. Jie pravardžiuodavo jį tokiais žodžiais kaip „pabaisa“ ir „šlykštus“. Danui, sunerimusiam Džeksono tėčiui, tai išgirdus, akyse kaupdavosi ašaros.
Tai Džeskonas Bezantas, berniukas, kuriam netrukus sukaks 8 metai. Jis gimė turėdamas Treacherio-Collinso sindromą, kuris daugiau ar mažiau lemia veido deformacijas. Dėl šio sindromo labai suprastėjo berniuko klausa ir regėjimas. Kaip tikriausiai suprantate, šis berniukas vaikystėje išgyveno daug.
Neseniai Džeksono tėvas sulaukė siaubingos žinios.
Vieną rytą mokykloje keli vyresni berniukai tyčiojosi iš Džeksono. Jie vadino jį „monstru“ ir daugybe kitų negražių vardų. Deja, taip nutinka dažnai. Net suaugusieji kartais būna siaubingi 7-mečiui.
„Kartą praėjome pro moterį ir išgirdau ją sakant: „Ar matėte to berniuko veidą?!” – pasakoja Danas.
Danas nusprendė, kad pakaks. Įvykį mokykloje jis galingais ir bauginančiais žodžiais aprašė „Facebook“ įraše:
„Man plyšta širdis… Jaučiuosi taip, tarsi mano siela būtų išplėšta iš krūtinės. Šis gražus jaunuolis, mano sūnus Džeksonas, patyrė patyčias ir girdėjo negražius komentarus, kokių dar neteko matyti. Mokykloje bendraamžiai jį kasdien vadina bjauriu, keistu ir monstru. Jis kalba apie savižudybę. Jam tik 8 metai! Jis sako, kad neturi draugų ir visi jo nekenčia. Kiti vaikai mėto į jį daiktus ir stumdo, šaukdami negražius, žiaurius žodžius… Įsivaizduokite, jei tai būtų jūsų vaikas. Skirkite laiko pamokyti vaikus apie negalią ir specialiuosius poreikius. Kalbėkite su jais apie atjautą ir meilę savo artimam. Džeksonas kenčia nuo Treacherio-Collinso sindromo. Pasidomėkite šiuo susirgimu. Jam buvo atlikta bauginanti operacija ir ateityje laukia dar daugiau panašių. Galėčiau tęsti ir tęsti… Bet prašau, mokykite savo vaikus. Prašau… pasidalinkite šiuo įrašu. Tokie dalykai neturėtų nutikti… nė vienam žmogui.“
Danas niekada nesitikėjo, kad jo įrašas taip greitai ir taip plačiai pasklis. Jį pamatę, vaikai iš Džeksono mokyklos atėjo pas jį. Jie nori su juo draugauti ir apsaugoti jį nuo visų priekabių. Danas taip pat pabrėžia, kad nenori kaltinti mokytojų. Jis sako, kad atsakomybė tenka tėvams, kurie turi išmokyti savo vaikus pagarbos, gerumo ir gebėjimo priimti kitus žmones.
„Noriu, kad tėvai pamatytų mano įrašą ir pajaustų mano širdies skausmą,“ – sako jis. „Prašau išmokyti savo vaikus, kad patyčios nėra gerai!”
Danas priduria, kad jo „Facebook“ įrašas padėjo jam ir Džeksonui susisiekti su kitomis jų rajone gyvenančiomis šeimomis, kurios taip pat turi vaikų, kenčiančių nuo Treacherio-Collinso sindromo, ir dabar jie planuoja artimiau bendrauti!
Danas yra visiškai teisus. Niekas neturėtų patirti to, ką patyrė Džeksonas, nepaisant amžiaus, išvaizdos ar sveikatos būklės.
