Sakoma, kad Žemėje stipriausia jėga yra motinos meilė ir tik nedaugelis kitų jausmų tam prilygsta. Juk yra atvejų, kuomet mamos, patyrusios šoką, sugeba pakelti net automobilį, kuris prispaudė jų vaiką. Štai kodėl yra visai nenuostabu, kad jei kas nors erzins ar bandys nuskriausti jos vaiką – mama už jį kovos iki galo.
Vis dėl to yra blogiausia, kad šiame pasaulyje net ir suaugę žmonės dar nesugeba priimti vaiko, kuris serga ar turi negalią. Kaip tai pasireiškia? Kreivais žvilgsniais, apkalbomis už nugaros, o kartais net ir panieka. Naujausias tokio elgesio pavyzdys? Mergaitės, kuri kenčia nuo sąnarių hipermobilumo sindromo, dėl kurio ji negali ilgai vaikščioti ir stovėti, istorija.
Dėl šios ligos mama kartais turi dukrą nešti ant rankų ar vežti ją vežimėlyje, kad jos sąnariai galėtų pailsėti. Na, bet kadangi plika akimi jos liga nėra matoma, daugybė žmonių negaili piktų žvilgsnių, o kai kurie netgi sustoja ir bara “išlepintą” mergaitę.
Neapsikentusi mama socialiniuose tinkluose parašė štai tokį laišką:
“Šis laiškas yra visiems tiems, kurie žiūrėjote į mane ir mano dukrą su panieka ir visiškai nieko nežinodami jau spėjote mintyse mus nuteisti. Tiems, kurie susiraukę kuždėjotės man už nugaros manydami, kad jūsų negirdžiu. Kitą kartą ateikite ir paklauskite manęs tiesiai šviesiai, kodėl mano dukra yra vežimėlyje, nors ji jau jam seniai per didelė.
Nors ne, atsakysiu į šį klausimą jau dabar. Viso to priežastis yra ta, kad ji kenčia nuo per didelio sąnarių judrumo. Kai ji vaikšto daugiau nei jai įprasta, mergaitė patiria baisius kojų ir kulkšnių skausmus ir paprasčiausiai nebegali žengti nė vieno žingsnio. Kai tai įvyksta, aš ją turiu nešti, bet, ne paslaptis, kad visi mes senstame, o tai reiškia, kad ilgai jos nešioti aš nebegalėsiu. Čia į pagalbą pasitelkiame vežimėlį. Mergaitė taip pat kiekvieną dieną turi vartoti nuskausminamuosius ir priešuždegiminius vaistus.
Taigi, vežimėlio jai reikia tikrai ne visada. Štai visus praėjusius metus pavyko apsieiti be jo. Deja, bet einant pro šalį mano dukrą į šalį pastūmė jauna mergina, dėl ko vėl teko į pagalbą pasitelkti vežimėlį. Kai esame viešoje vietoje, nuolat klausinėju savo dukters, kaip ji jaučiasi, ar skausmas praėjo, ar vaistai padeda. Tai darau tam, kad svetimi žmonės mus nustotų teisti. Man to pilnai užtenka. Todėl noriu paprašyti, kad kai kitą kartą pamatysite vaiką vežimėlyje, nepradėkite iš karto manyti, kad jis tingus ar išlepintas.
Negalima žmonių apkalbinėti už nugaros, o ypač kai net neįsivaizduojate su kuo jam tenka susidurti. Be to, kaip tėvai auklėja savo vaikus ir ar juos nešioja, ar vežioja vežimėlyje apskritai nėra jūsų reikalas, todėl prašyčiau kitą kartą apsisukti ir savo bjaurias mintis pasilikti sau”.
Įrašo apačioje mama pasirašė: “Nuo mamos, kuriai nusibodo kreivi žvilgsniai, nes jos dukra kiekvieną dieną patiria skausmą”.
