Būsto klausimas gali sugadinti net didžiausius džentelmenus…
…Vieną dieną aš viena patekau į spąstus. Neturiu kitų žodžių šiam ginčui ir visos gyvenimo tiesos apibūdinimui. Tai buvo tikra painiava, kai buvo išsiaiškintas svarbiausias moterų klausimas.
Šioje painiavoje buvo net devyni vyrai.
Du iš jų išsiskyrę. Du iš jų oficialiai susituokę. Vienas – aukščiausios kategorijos mizoginas (mizoginija – neapykanta arba stiprus neigiamas nusistatymas moterų atžvilgiu). Jam apmaudas dėl praeities paliko neišdildomą pėdsaką. Čia, atsiprašau, se la vie. Kiti keturi patogiai įsitaisę civilinėje santuokoje, kur jie pilnai aptarnaujami, tenkinami visi jų norai, žvilgčiojama, kad nepraalktų. Ir kiti tokių „rimtų santykių“ privalumai. Moterys, taip sakant, įrodo jiems savo tinkamumą ateičiai.
Kodėl žodį „rimti santykiai“ rašiau kabutėse? Nes vienintelis rimtas dalykas yra moters požiūris į juos. Vyras, palaikantis civilinius santykius, nelaikomas rimtu.
Juk koks gali būti rimtas žmogus, jei jam gerai tol, kol jam gerai ir jam tai patinka? Toks žmogus sėdi ir atidžiai žiūri, analizuoja, lygina ir tikrina. Kaip karalius soste.
Kas yra santuoka? Tai dokumentais patvirtintas vyro atsakomybės už šeimą pripažinimas. Brendimo laikotarpis.
Civilinės metrikacijos biuras – tai transformacinis koridorius, per kurį jaunuolis virsta tikru vyru. Dėl šio dokumento jis tampa suaugusiu žmogumi, o ne filosofu ant sofos su žiūronais ar padidinamuoju stiklu rankose.
Kokia viso to atomazga… Vienas vienišas jaunas vyras (na, koks jaunas, jau virš 35 metų) labai nusiminė, kad jo mergina su juo atsisveikino. Tai įvyko po 7 bendro gyvenimo metų! Kokia bjauri kekšė!
Natūralu, kad visi vyrai puolė dalyti patarimus. Kai kurie rekomendavo ją ignoruoti. Tegul ji pamato, ką prarado. Kiti – džiaugėsi jo stebuklingu išsilaisvinimu. Kiti (kurie yra susituokę) rekomendavo nustoti blaškytis ir susirasti ją, nes žmogus labai kenčia, bet ne tik pasikalbėti, bet ir pasiūlyti jai pereiti į kitą lygį.
Nebuvau su jais solidari. Nes kokia prasmė jai grįžti į niekur? Štai nuo ko ji pasitraukė, nes buvo pavargusi nuo viso to.
Nuo tos akimirkos prasidėjo super intriga.
Tai truko ne mažiau kaip dvi valandas.
Pagrindinė mintis buvo ta, kad oficialiai susituokti buvo senamadiška ir niekas to nenorėjo. Bet, pradėjus aiškintis, išaiškėjo kvailiausias faktas – ji atėmė pusę buto!
Vedę žmonės garsiai juokėsi, nes žinojo paslaptį: kuo rimtesni santykiai ir didesnė atsakomybė, tuo stipresnis tampi kaip vyras, negali tiesiog gulėti ant sofos ir mėgautis traškučiais. Reikia sunkiai dirbti. Visiems reikalams reikalingi pinigai. Tai natūralu, jei moteris yra tam, kad mylėtų, palaikytų ir dalytųsi savo energija, o vyras draugautų su savo galva ir pasirinkimais.
Išsiskyrę (šį kartą keletas adekvačių papuolė) pranešė, kad normalus vyras net nesuktų galvos dėl kažkokios apgailėtinos buto puselės. Jis pakiltų ir išeitų su apatiniais, palikdamas žmonai ir vaikui gyvenamąją vietą. Jei reikėtų, jis prisiimtų finansinę atsakomybę. Juk jie vyrai, ar ne?!
Tačiau šis nuostabus penketukas, kurį sudarė keturi civilinei santuokai įsipareigoją vyrai ir visko nekenčiantis vyras, laikėsi savo iki pat mirties. Jie kovojo, mušėsi, rėkė ir spjaudėsi. Turiu pasakyti, kad buvo smagu.
-Jūs suprantate, – sakau, – kai vyras iš pradžių galvoja apie savo apgailėtiną pusę buto, kurį kažkas iš jo atims, kalbate apie tai, kad jūs nemylite to žmogaus, o tiesiog patogiai įsikūrėte. Tie, kurie tuokiasi vedini jausmų, galvoja apie šeimos poreikius, apie visko gausinimą, apie namo statybą, sodybą, katę ir tris šunis (o gal atvirkščiai), vaikus. Jie įsitikinę, kad tai vėliau liks jiems ir jų anūkams. Jų galvose nėra net tų butų pusiau. Ar supratote?
Susituokę ir išsiskyrę spaudė man rankas ir net ketino už tai, kad tai pasakiau, per visą mano gyvenimą prisidėti prie paminklo statymo.
Didingasis penketukas pasidarė violetinis ir toliau pašėlusiai rėkė, svirduliavo ir vardijo gyvenimo atvejus, kai vargšas žmogelis likdavo be nieko.
Jiems nerūpėjo, kad moteris augina vaikus, kad ji turi turėti kur juos auginti ir išlaikyti.
Svarbiausia, kad buvo atimta pusė buto. Tai siaubinga. Tragedija. Šimtmečio nelaimingas atsitikimas.
Beje, mūsų pavyzdžiai, kai moterys viską palieka vyrui, kad jo daugiau nebematytų, nepasiteisino. Vis dėlto pusės buto argumentas buvo pagrindinis.
Žinoma, tai smulkmeniška. Tiesą sakant, jie buvo tokie minkšti ir nuobodūs. Prieš mane stovėjo suaugę vyrai, o jų galvos pilnos kvadratinių metrų ir baimės, kad jais nori pasinaudoti, turėti su jais vaikų, praleisti su jais daug metų, kad tik gautų pusę buto.
Į klausimą: „Ką veikėte septynerius metus, kai ji buvo šalia? Kodėl nesusituokėte ir dabar dėl to kenčiate? Juk pasirodo jums rūpėjote tik jūs pats, jūsų patogumai ir tas kvailas pusiau butas? Ar nemanote, kad gyvybės ir jausmų, energijos ir laiko kaina yra daug svarbesnė už 20 kvadratų, kuriuos padorus žmogus gali užsidirbti pats, jei tik nori? Tai vertingiau nei jūsų klaidinimas, kad tuoktis nėra madinga ir visai nebūtina!“
Tyla. Balse suskambo įžeidimas.
Atsakymas: „Turėjau suprasti, kad tai būtent mano žmogus! Be to, kas, jei ji atims pusę buto. Ji tai padarytų iš karto!“
Septyneri metai, kad išsiaiškintumėte, ar ji yra jūsų žmogus, ar ne jūsų žmogus?
Atsiprašau, bet tai nesąmonė.
Aš pavargau nuo tos mišrainės, o paskui džiaugiausi, kad išėjau. Pasielgiau teisingai. Turėjau tai padaryti anksčiau!
Aš buvau ta, kuri jau iš pat pradžių buvo įsitikinusi dėl pusės buto, ir mano pergalė galėjo būti matoma ir už kilometro. Nes savitarpio pagalba, jausmų stebėjimas, objektyvumas ir adekvatumas protingą žmogų jau iš tolo lengvai išskiria nuo kitų žmonių. Tačiau niekaip nepavyks to paaiškinti tiems, kurie bijo pripažinti, kad gyvena su nemylima moterimi dėl patogumo, o ne dėl tikros šeimos.
Nėra ko būti šalia tų, kurie savo patogumą, godumą ir nemeilę dangsto kažkokia baime prarasti pusę buto, negalvodami apie šalia esantį žmogų.
