Vyrauja nuomonė, kad moterys į išsiskyrimą reaguoja itin skausmingai, bet apie vyrus beveik nekalbama. Dramatiškos skyrybos gali išmušti iš vėžių net ir patį nejautriausią žmogų. Du vyrai papasakojo savo skyrybų istorijas ir pasidalino, kas jiems padėjo išgyventi tokį skausmingą gyvenimo įvykį.
Štai – dviejų vyrų, išgyvenusių skyrybas, istorijos. Jos turi tam tikrų sąlyčio taškų. Pirma, žinia apie išsiskyrimą jiems buvo netikėta. Antra, kiekvienas jų sėkmingai įveikė šį gyvenimo etapą. Ar yra ir daugiau sąlyčio taškų? Spręsti jums.
Pirma istorija: Ivanas, 29 metai, fotografas
Stebėjimai per objektyvą
Daug metų dirbau vestuvių fotografu. Nebuvau nusistatęs prieš santuoką, bet aš jos taip pat neidealizavau. Pamačiau, kad kartais santuoka suvokiama kaip tam tikri klijai, laikantys ne itin artimus žmones. Pasakysiu dar daugiau: mano koordinačių sistemoje buvimas santuokoje yra tiesiog statusas, panašus į individualaus verslininko ar mokesčių mokėtojo statusą. Galite būti laiminga pora be antspaudų pasuose arba nelabai laiminga, bet susituokusi pora.
Kartais vienas iš partnerių taip nori susituokti, kad tiesiog nutempia savo antrąją pusę į civilinės metrikacijos skyrių. Kai kurių žmonių vestuvių šventė būna kupina įtampos. Visada bus nusiskundimų, kad kažkas ne taip nusišypsojo, atsistojo ne vietoje ir „viską sugadino“. Yra ir tokių porų, su kuriomis labai malonu dirbti. Deja, taip būna ne visada. Taksi vėluoja? Pasibaisėtina! Jaunikis savo baltą kostiumą apsipylė kava? Tik pamanykite – savo paties vestuvių dieną! Žvelgdamas į tai supratau, kodėl tiek daug skyrybų. Vyresnioji karta mums priekaištauja, kad anksčiau to tikrai nebuvo, o dabar mes tapome „pernelyg palaidi“. Mes žiūrime į savo santykius ir galvojame: „10 metų kenčiu su tuo, kuris man net nepatinka“, ir galiausiai nusprendžiame su tuo nebesitaikstyti.
Kai kurie žmonės tuokiasi tik todėl, kad „taip turi būti“. Aš esu vienas jų. Nuotaka manęs nenutempė į civilinės metrikacijos skyrių. Gyvenome skirtinguose miestuose ir užsiėmėme profesionalia fotografija. Kai pradėjome susitikinėti, kraustėmės iš vieno miesto į kitą. Vystėme bendrą verslą. Vieną dieną pažiūrėjau į tai ir pagalvojau: „Mes jau pakankamai ilgai kartu, todėl logiška susituokti. Pasipiršau net be žiedo, visiškai neromantiška! Mes fotografavome paplūdimyje, aš priėjau ir paklausiau: „Ar tekėsi už manęs?“ Ji sutiko.
Patarimas ateičiai
Neseniai supratau savo pagrindinę klaidą. Kuriant santykius su žmogumi, svarbu pasikalbėti apie ilgalaikes perspektyvas. Kartą per 2-3 mėnesius susėskite ir aptarkite, ar viskas jums tinka, ar nėra sunkumų. Versle toks požiūris laikomas natūraliu. Net ir meilėje, mano nuomone, raktas į sveikus santykius yra abipusiai susitarimai. Kai pradėjome kurti šeimą, nieko neaptarėme.
Daugelis porų remiasi ilgalaikių projektų pagrindu – būsto paskola, bendru verslu, vaikais. Mūsų atveju buvo taip: susitaupėme butui ir pradėjome taupyti remontui. Tokiomis aplinkybėmis asmeniniai „noriu“ ir „nenoriu“ atidedami į antrą planą. Pora daro viską, kad greitai pasiektų bendrą tikslą. Vis dėlto, vieną dieną paaiškėja, kad tai buvo beprasmiška. Įsikraustę į suremontuotą butą, po mėnesio supratome, kad mus laikantys klijai išeikvoti. Grįžę namo po darbo ėjome į skirtingus kampelius. Vienas žaidė kompiuteriu, kitas vakarais žiūrėjo televizorių.
Per vandenį ir ugnį
Galiausiai mus išskyrė mūsų požiūrių į verslą skirtumai. Kai pamačiau, kaip ji dirba, nusprendžiau: nuo šiol ji užsiims filmavimu, o aš – pardavimu. Net nediskutavome, ar jai tai tiko. Norėjau nuolat plėtoti verslą, kelti jo lygį, kurti naujus portfolio. Ji neprieštaravo ir darė viską taip, kad manęs nenuliūdintų. Po skyrybų ji pasakojo: „Žinai, mes kažkada važiavome automobiliu iš filmavimo, o tu taip džiaugiesi, kad užsidirbome pinigų naujai įrangai. Ir aš supratau, kad žiauriai pavargau!“
Net jei ji pasidalijo savo mintimis, aš nebuvau pasirengęs prieštarauti. Kai poroje vienas siekia savų tikslų, o kitas tiesiog seka paskui jį, anksčiau ar vėliau viskas sugriūna. Vienas iš partnerių paprasčiausiai perdega. Kaip tai yra sunku, kai dirbamas kūrybinis darbas! Nesupratau, kodėl mes fotografuojame su naujausia įranga, nuolat tobulėjame, o klientų įvertinimas tampa vis prastesnis. Paaiškinimas buvo paprastas. Jei fotografas rodo nuovargį, tuomet žmonės nuotraukose atrodys pavargę.
Vieną dieną apie kažką susirašinėjome žinutėmis, o ji atsakė: „Pasikalbėkime namuose!“ Kol jos laukiau, įsijungiau podcast’ą apie skyrybas. Ji šyptelėjo ir pagalvojo, kad tai gali būti naudinga… Tą vakarą ji pirmą kartą prisipažino, kad jau metus negali pakęsti to, kas vyksta. Mūsų istorija baigėsi per naktį. Ji išėjo, o mano galvoje sukosi frazė iš podcast’o: „Tu ne pirmas ir ne paskutinis. Tiesiog prisimink, kad laikas gydo“.
Duokite sau laiko
Man buvo labai sunku. Aš žaidžiau konsole ir kelias dienas neišėjau iš namų. Visi paviršiai buvo pasidengę dulkėmis, o šuo turėjo daugybę sąvėlų. Išleidau visas santaupas ir kritau į socialinį dugną. Tuomet maniau, kad turėjau reikalų su nedėkinga moterimi, kurią pastačiau ant pjedestalo, sukūriau verslą, bet ji to neįvertino. Šeši mėnesiai užsitęsusios depresijos užleido vietą naujai idėjai: man reikia žmogaus, kuris mylėtų mane tokį, koks esu. Kartu su depresija ir dulkėmis kampuose. Radau tokį žmogų, bet tai nepadėjo.
Adekvatus žmogus turi suprasti, kad skyrybos niekada neturėtų nuvesti į socialinį dugną. Negalite užkrauti kitiems savo neišspręstų problemų. Jei ieškote naujos meilės, kuri užpildytų tuštumą viduje, tai prie gero neprives. Laikui bėgant supratau, kad reikia investuoti į save, vėl pasiimti fotoaparatą ir tobulinti savo įgūdžius. Dabar gyvenu pagal principus: „Tau gerai, gerai ir man“. Taip pat girdėjau frazę: „Mes kiekvieną dieną pasirenkame vienas kitą iš naujo“. Ši frazė man patinka, todėl aš kuriu santykius pagal šį vektorių.
Antra istorija: Maksimas, 41 metai, mokytojas
Staiga kaip pasakoje…
Mano ir žmonos istorija prasidėjo labai kinematografiškai: ji atvedė savo vaiką į mokyklą, kurioje dirbau. Šiltą, saulėtą rudens dieną staiga atsivėrė mano kabineto durys ir įėjo ji. Kalbėjomės 3 valandas, ir man ji iškart patiko. Po kelių mėnesių įsiplieskė jausmai. Kartą mes visą naktį kalbėjomės internetu ir pradėjau į ją kreiptis vardu, ko aš sau niekada neleisdavau, kai bendraudavau su mokinių tėvais. Simpatija buvo abipusė. Mes abu turėjome savo šeimos istoriją ir vaikus iš ankstesnių santuokų.
Pasipiršau labai efektyviai: ji pasirodė scenoje, aš išėjau su puokšte gėlių ir šnabždėjau jai į ausį gražius žodžius. Puokštės viduje buvo dėžutė su žiedu. Visa publika jai šaukė: „Sutik!“ Ji pasakė „taip“, ir po kelių mėnesių mes susituokėme. Tuo metu jau buvome apsigyvenę kartu ir net pradėjome ieškoti didesnio buto, kuriame tilptume ir mes, ir mūsų vaikai. Po kurio laiko pas mus apsigyveno mano vyriausias sūnus. Pradėjome gyventi visi kartu.
Pusiausvyros taškas
Mus vienijo bendri interesai, požiūris į gyvenimą ir vertybės: juk puiku tuoktis, kai abu jau suaugę, laisvi, su didele gyvenimiška patirtimi. Mūsų gyvenimas negali būti vadinamas paprastu, nes mano du jauniausi vaikai ir toliau gyveno atskirai. Daug laiko tekdavo praleisti keliaujant iš vienos vietos kitą. Man atrodė, kad visus mano laimės komponentus galima sujungti, visus reikalus su vaikais galima išspręsti, jei to centre bus santykiai su mylimu žmogumi.
Stengiausi atsižvelgti į visų interesus, ieškojau kompromisų. Vis dėlto, gyvenimas man metė vis naujus iššūkius. Covidą išgyvenome palyginti ramiai ir net spėjome išsikraustyti pačiame karantino įkarštyje. Mes pagaliau susitarėme įsigyti butą, o tada prasidėjo nauji išbandymai. Daugelis jų buvo susiję su mūsų vaikais.
Kažkuriuo momentu pradėjome ginčytis. To priežastis – paprasčiausias nuovargis. Kiekvienas gyveno savo pašėlusiu ritmu, atidavė viską, ką galėjo, – abu esame taip sukurti ir nežinome, kaip tą daryti kitaip. Vieną dieną mums paprasčiausiai pritrūko jėgų vienas kitam. Vis dar puikiai supratome vienas kitą ir žiūrėjome ta pačia kryptimi, bet sunkumų buvo tiek daug, kad juos įveikti tikrai nebuvo paprasta. Taigi, vieną dieną mus paprasčiausiai ištiko krizė.
Tamsūs laikai
Mūsų istorija baigėsi lygiai po 4 metų. Ją apvainikavo viena vienintelė frazė: „Ir vis dėlto išsiskirkime“. Grįžau į savo butą su sūnumi ir pagaliau susitikau su visais savo vaikais. Prasidėjo mano tamsiausi metai. Pasakyti, kad „pasaulis sugriuvo“, būtų per daug dramatiška. Kai taip sakoma, tai reiškia, kad nieko daugiau nebeliko. Buvo kitaip: mano laimingas gyvenimas, kurį labai branginau, buvo sunaikintas. Vis dėlto, šalia manęs buvo mano vaikai, su kuriais turėjau susikurti savo gyvenimą iš naujo. Man liko mėgstamas darbas, kuriame nestigo naujų iššūkių.
Nejaučiau jokių emocijų, kurios galėtų viską užgožti. Aš net neturėjau galimybės įkristi į bedugnę ar nugrimzti į dugną. Galima sakyti, kad mane išgelbėjo mano įprastas gyvenimo būdas, įpročiai ir pomėgiai. Aš visada turiu ką veikti. Jei ne hobis, kuriam reikia skirti daug dėmesio, tai koks nors mokinys, kuriam skubiai reikia pagalbos. Arba draugai, kurie eina ne tik į barą, bet taip pat turi kitų pomėgių. Tiesa, kalbant apie barus: atsisveikinau su alkoholiu ir neleidau sau išgerti nė bokalo alaus. Tai man taip pat padėjo!
Klubo pagalba
Grupinė psichoterapija buvo labai naudinga patirtis. Tiesa, tą atradau visai netikėtai. Tikriausiai tam nebūčiau pasiryžęs, tačiau darbe dažnai turime įvairių savarankiško mokymosi grupelių, kai susitinka keli mokytojai ir aptaria kokias nors aktualias temas. Kartais tokie susitikimai su kolegomis įgauna „palaikymo grupės“ formą, tačiau tikrai nebūtina kalbėtis asmeninėmis temomis.
Dabar, remdamasis savo patirtimi, galiu patarti visiems: „Kalbėtis su kitais yra daug geriau nei kalbėtis su savimi“. Neketinau nieko konkretaus pasakoti, o tiesiog ėjau pabendrauti su kolegomis ir padiskutuoti apie pedagogiką. Vis dėlto, pamažu mūsų grupė, vadovaujama psichoterapeuto diplomą turinčio žmogaus, tapo tikra terapija. Nors mes tik kalbėdavomės tarpusavyje apie skirtingus dalykus, tačiau dalindavomės pasaulietine išmintimi.
Vieną dieną mano gyvenime atsirado sportas. Anksčiau užsiėmiau įvairiomis sporto šakomis, pavyzdžiui, šokiais ar imtynėmis, kad tiesiog palaikyčiau gerą formą. Vis dėlto, joks naujas pomėgis tvirtai neįsišaknijo. Vis dėlto, dabar man nuo pat pirmos treniruotės kilo noras lankyti individualias pamokas ir siekti rezultatų. Kai manęs klausia, ar pervargimas kyla dėl bandymo patirti fizinį stresą, jutiminį sotumą, siekiant numalšinti psichinį skausmą, atsakau, kad iš dalies! Galima daryti prielaidą, kad jei santuokoje nepateisinote kito žmogaus vilčių, tada salėje bandote spręsti problemas, dėl kurių tai kilo.
Sportas į mano gyvenimą atnešė naują ir visiškai neplanuotą įžvalgą. Pamačiau, kad net ir būdamas vyresnio amžiaus galiu fiziškai pasikeisti. Įsivaizduokite situaciją, kai suaugęs žmogus jau daug metų yra nepatenkintas savo fiziniu pasirengimu. O kas, jei pasakyčiau, kad reguliari ir tinkama mankšta gali paversti tave tokiu žmogumi, į kurį mielai žiūrėsi veidrodyje? Po šešių mėnesių treniruočių įgavau formą ir negalėjau patikėti savo akimis. Ir tada mane aplankė nauja įžvalga: jei galiu pagerinti savo kūno būklę, tai galiu pagerinti ir savo psichikos būklę. Man atsivėrė visiškai naujos galimybės.
P.S.
Atsakydamas į klausimą: „Kaip žiūrite į galimybę vėl susituokti?“, Ivanas gūžteli pečiais: „Nesuprantu, kodėl turėčiau to atsisakyti? Aš ir toliau į santuoką žiūriu pozityviai. Dabar net ir į vedybų sutartį žiūriu pozityviai“, – priduria jis ir paaiškina: „Kai draugai sukioja pirštą prie smilkinio ir klausia, ar nepasitikite vienas kitu, aš atsakau, kad mes tikrai pasitikime! Bet gyvenimas ilgas! Pirmiausia aš pats noriu apdrausti savo mylimąją, jei po 10 metų mane ištiktų kokia nors metamorfozė!“
Maksimas purto galvą: „Nežinau, kas turi nutikti, kad vėl vesčiau… Anksčiau norėjau šeimos, o dabar to kategoriškai nenoriu. Aš nesu pasiruošęs aukoti savo įprasto gyvenimo, savo grafiko. Noriu nulemti savo vaikų likimą, savo likimą ir nenoriu tuo su niekuo dalytis. Jei anksčiau maniau, kad dėl santuokos esu pasiruošęs paaukoti savo interesus, tai dabar taip nėra“.
Ar kada nors išgyvenote skyrybas? Pasidalinkite savo patirtimi.
