Instinktyviai „savo žmogų“ atpažįstame net ne per sekundes, o per sekundės dalį. Nuo seniausių laikų žmonės net nespėdavo užduoti klausimo sutiktajam, sužinoti apie jo įpročius ir tikslus, net pauostyti – ne visada pavykdavo. Ir „atpažinimo prietaisas“ suveikdavo akimirksniu: „draugas ar priešas“ programa padėjo išgyventi.
Šis paslaptingas „savų“ atpažinimo prietaisas vis dar veikia. Bet neretai mus užvaldo mintys ir abejonės. Šiandieniniame pasaulyje mes per daug nepasitikime jausmais. O veltui, nes būtent jausmai mums kužda ką pasirinkti – net jei žmogų pirmą kartą pamatome nuotraukoje.
Kad jis ar ji yra jūsų antroji pusė, atskleidžia nesudėtingi ženklai. Visų pirma – pažinimo jausmas. Atrodo, kad atpažįstame žmogų, su kuriuo kadaise buvome labai artimi. Mums jis artimas! Ir visiškai nesvarbu, gražus jis ar ne, taip vaikystėje atpažindavome tėvus žmonių minioje. Ir jie mums atrodė gražiausi, geriausi, nes jie buvo mūsų!
Užplūsta nepagrįstas džiaugsmas. Jausmų proveržiai, emocionalios mintys. Mums labai malonu su juo susipažinti! Jaučiatės taip, lyg mūsų traukinys būtų atvykęs į nepažįstamą miestą – o perone mus pasitinka mylimasis. Ir mes nevalingai šypsomės iš džiaugsmo, matydami jį pro traukinio stiklą. Štai jis! Jis laukia ir mūsų!
Išnyksta nerimas ir įtampa. Visos problemos atrodo ne tokios svarbios, jei esate šalia „savo žmogaus“. Atsiranda jėgų, užlieja energija, išnyksta sielvartas, ima atrodyti, kad galime įveikti visas gyvenimo kliūtis. Mes jaučiame palaikymą vien todėl, kad šis žmogus atsirado mūsų gyvenime. Pakanka jį tik prisiminti.
Tiesa, stengtis prisiminti net nereikia – šis žmogus nuolat mūsų mintyse, mes jo nepamirštame nė minutei. Juk vaikystėje nepamirštame savo mamos – „mūsų žmonės“ tiesiog gyvena mūsų mintyse. Nereikia stengtis jų prisiminti – jie čia, čia, mūsų viduje!
Su „savo žmogumi“ net tylėdami vienas kitą suprantame. Mes galvojame apie tą patį. Mes juokiamės iš tų pačių pokštų. Mes naudojame tuos pačius apibūdinamuosius žodžius. Mus traukia ta pati muzika, tie patys menininkai; mūsų požiūris į tam tikrus įvykius yra vienodas. Ir nėra pagrindo ginčams, įrodymams, skausmingiems dialogams – mat ir taip viskas aišku.
Tiesa, retsykiais mes ginčijamės – bet kaip kitaip? Juk būtent su artimiausiais susikivirčijame dažniausiai. Tačiau kivirčo metu išgyvename baisią būseną, lyg vaikystėje, kai susipykdavome su mama. Jaučiamės tarsi plėšomi į gabalus, esame pasiruošę viskam, kad greičiau susitaikytume – ir tuos pačius jausmus išgyvena antroji pusė.
Mes neturime stengtis būti geresni nei esame. Nertis iš kailio ir dėvėti kaukę. Su „savo žmogumi“ esame tokie, kokie esame. Nejaučiame baimės, kad atrodysime bjaurūs, kvaili – mus priima ir mes priimame. Ir nėra prasmės kažkuo apsimetinėti ar ką nors slėpti…
Surasti „savo žmogų“ – didžiulė laimė. Šis susitikimas suteikia mums nepaprastai daug stiprybės ir apsaugos. Vienas arklys gali nešti tris tonas, o du arkliai – penkiolika tonų, toks paradoksas. Sutikti savo žmogų – tai ne tik įsimylėti. Tai gali būti ir draugystė. Tačiau tokius santykius reikia saugoti ir puoselėti. Kiekvienas anksčiau ar vėliau sutinka „savo žmogų“ – tačiau dažnai kitų pamąstymai ir nuomonės trukdo pasitikėti savo jausmais. Tačiau būtent jausmais galima pasitikėti!
