Smurtautojas nėra baisus monstras, o tiesiog kompleksuotas ir ligotas žmogus. Palikite jį praeityje ir pamirškite.
Daugelis iš jūsų tikrai turite draugų ar pažįstamų, kurie palaiko tokius toksiškus santykius. Jų partneriai emociškai žlugdo savo aukas, tačiau moterys… lieka su savo kankintojais. Jos kenčia, verkia, yra labai nelaimingos, bet vis tiek nieko nekeičia savo gyvenime. Ir tai labiausiai stebina: – kodėl smurto aukos nepasitraukia iš jų gyvenimo ar tiesiog nepabėga?
Arba dar liūdnesnis variantas, kai pats esate tokiuose santykiuose ir esate emociškai išnaudojamas. Ir tada stebitės savimi: „Kodėl aš su juo gyvenu, kodėl jo nepalieku? Kodėl negaliu apsispręsti ir net bijau pačios minties apie išsiskyrimą?
Bet kuri moteris, nesvarbu, kokia graži, protinga ar sėkminga, gali atsidurti tokiuose toksiškuose santykiuose. Nė vienas žmogus pasaulyje nebuvo laimingas tokiuose „meilės santykiuose“. Taigi, kodėl moterys taikstosi su tuo metų metus ir nepalieka savo vyrų? Kas nuo to jas sulaiko, ko jos bijo, ko tikisi?
Priežastys gali būti kelios. Kad ir kokie juokingos ir nereikšmingos jos atrodytų daugumai žmonių, smurtinių santykių aukoms jos yra labai labai rimtos. Juk šios moterys pakliuvo į vienus klastingiausių gyvenimo spąstų. Tai nereiškia, kad nėra jokios išeities. Tačiau norint pabėgti, reikia tiksliai žinoti, kas ir kodėl trukdo tai padaryti ir būti išgelbėtai. Štai keletas pagrindinių priežasčių:
- Smurtautojo paminta savigarba
Tikri smurtautojai yra geri strategai ir manipuliatoriai. Jie puikiai žino, kad norėdami kontroliuoti savo auką, turi įtikinti partnerę, jog ji yra bevertė, niekinga ir niekam nereikalinga. Taigi, jie metodiškai ir nuolat žemina moterį. Esant kokiai nors priežasčiai ar be jos.
Tai mėgstama taktika, kurią naudoja šie žmonės, norėdami manipuliuoti. Jie tai daro taip meistriškai, kad ilgainiui moteris patiki, jog yra nieko verta ir jai „pasisekė“, kad smurtautojas atkreipė į ją dėmesį. Maža to, ji turėtų būti jam „dėkinga“, kad gyvena su tokiu „netobulu ir isterišku“ žmogumi.
Dėl to moteris jaučia vidinę baimę, kad viską daro ne taip. Todėl – „nusipelno“ tokio elgesio ar dar blogiau.
- Ilgai trunkantys santykiai arba santuoka
Ilgalaikiai santykiai jus įtraukia kaip viesulas. Moterys taip įsitraukia į santuoką, kad net negali įsivaizduoti savęs už jos ribų. Pažeminimas ir prievarta tampa jų gyvenimo dalimi, jų pačių savastimi.
Net jei kada nors ir kyla abejonių, aukos jas tuoj pat išsklaido: „Aš nebegaliu iš to ištrūkti. Aš negaliu iš jo išsivaduoti.“ Tai labai destruktyvus požiūris, nes „nuolankumas“ neatneša jokio palengvėjimo, o tik tęsia nepakeliamas kančias.
Liūdniausia tai, kad neįmanoma priprasti prie prievartos kupinų santykių, o juo labiau jų priimti. Net ir po 20 santuokos metų jūs vis dar kentėsite taip pat, kaip ir jaunystėje. Deja, skausmas nenuslops ir niekur nedings.
- Nutraukti santykius su smurtautoju yra rizikingas ir pavojingas žingsnis
Blogiausias smurtautojo sapnas – prarasti auką, kurią jis išnaudojo daugelį metų. Tokio įvykių posūkio jis paprastai net nenumato. Bet, žinoma, jis tiek metų „dirbo“ su jos psichika, įtikinėjo ją, kad ji pamišusi, isteriška ir nereikalinga.
Taigi, kai auka praneša, kad išeina, ji sulaukia pykčio ir neigiamo nusistatymo. Ypač pirmosiomis savaitėmis po išsiskyrimo. Smurtautojas visiems į kairę ir į dešinę pasakoja bjaurius dalykus ir paslaptis apie savo buvusiąją, nutraukia bet kokius moters bandymus užmegzti naujus santykius ir, galbūt, net pradeda karą dėl vaikų, kad atimtų juos iš „pasiklydusios“ žmonos.
Taip yra todėl, kad emocinis tironas jaučiasi įžeistas ir pažemintas: „Kaip ji išdrįso?“ Bloga žinia ta, kad pirmą kartą po išsiskyrimo turėsite iškęsti visus jo bandymus atkeršyti, o gera žinia ta, kad tai truks neilgai. Smurtautojui ilgainiui nusibosta vaidinti pažemintą ir išnaudojamą žmogų ir jis ieško naujos aukos.
- Smurtautojas atsiprašo ir apsimeta baltu ir pūkuotu kačiuku
Ši istorija sena kaip pasaulis: kai tik smurto auka bando išeiti, jos kankintojas krenta ant kelių, apipila ją gėlėmis ir dovanomis, prašo atleidimo, prisiekinėja ir maldauja: „Tiesiog pasilik!“ Jis veidmainiškai ir melagingai ją bando įtikinti, kad iš tiesų ją skaudino, bet tai daugiau niekada nepasikartos.
Šis spektaklis apskaičiuotas darant prielaidą, kad moterys yra švelnios, malonios ir empatiškos. Kai kurie žmonės net gailisi smurtautojo: „Tai ne jo kaltė… jis turėjo tokią sunkią vaikystę… jis buvo tiek daug kartų išduotas…“.
Šiuo atveju vienintelis patarimas yra: „Bėkite!“ Jums tereikia pasakyti: „Užteks!“ ir uždaryti duris. Priešingu atveju, visą gyvenimą praleisite užburtame rate – pažeminimas, įžeidinėjimai, atsiprašymai, pažeminimai, įžeidimai, atsiprašymai…
- Emocinės prievartos aukos kaltina bet ką, tik ne prievartautoją
Kai kurios moterys, ilgus metus įkalintos subtiliose manipuliacijose, pradeda tūkstančius kartų teisinti savo smurtautoją. Tam tikra prasme tai yra gynybinis psichikos mechanizmas, padedantis išvengti visiško pamišimo.
Aukos kaltina save dėl to, ką „pasakė, pažiūrėjo ar padarė ne taip“. Jos kaltina giminaičius ir draugus, kurie joms pataria skirtis. Jos kaltina „žiaurų gyvenimą“, kuris žmogų, kurį kadaise mylėjo, pavertė pabaisa. Tokia filosofija neleidžia joms blaiviai vertinti situacijos ir priimti sprendimų. Juk šiuo atveju nusikaltėlis tarsi „nėra kaltas“.
- Moterys nori, kad jų vaikai augtų su tėvu
Neretai emocinės prievartos aukos aukoja savo gyvenimą dėl vaikų. Kažkodėl jos mano, kad blogas tėvas visada geriau nei jokio tėvo. Taip jos pamiršta, kad kūdikiai, net ir labai maži, viską jaučia ir supranta. Nėra nieko blogiau, kaip augti šeimoje, kurioje motina nuolat žeminama ir skriaudžiama.
Deja, tokiomis sąlygomis užaugę vaikai dažnai ateityje patys tampa smurtautojais. Priežastis paprasta: jie nuoširdžiai tiki, kad tai yra normalu, kad „visi taip gyvena“.
Noras, kad vaikas augtų laimingas pilnoje šeimoje su abiem tėvais, yra natūralus ir sveikintinas. Tačiau jei vienas iš tėvų yra smurtautojas, tai iš esmės neįmanoma. Tai tik iliuzija ir svajonė, kuria nelaimingos aukos apgaudinėja save vardan vaikų.
Jei įstrigote toksiškuose santykiuose, turite padaryti viską, kas įmanoma ir neįmanoma, kad išsilaisvintumėte. Dėl savo vaikų, dėl savęs, dėl normalaus ir visaverčio gyvenimo, kurio nusipelnėte. Galų gale, svarbiausia – jūsų saugumas. Jūsų sveikata, jūsų gerovė. Juk turite tik vieną gyvenimą, ar ne? Tad kam savo noru įkalinti save kalėjime, į kurį jūsų gyvenimą pavertė smurtautojas?
Nėra užraktų, kurių negalima sulaužyti, nėra situacijų, iš kurių nebūtų išeities. Jei situacija taptų grėsminga, nebijokite ir nesigėdinkite prašyti pagalbos: draugų, giminaičių, psichologų, net policijos. Tokiu atveju jūsų saugumui ir gyvybei gresia pavojus.
Smurtautojas nėra baisus monstras, o tik kompleksuotas ir ligotas žmogus. Palikite jį praeityje ir pamirškite. Gyvenimas tęsiasi, ir jūs būtinai sutiksite žmogų, kurio nusipelnėte. Po daugelio metų atsigręšite atgal ir paklausite: „Kodėl neišėjau anksčiau?“
