2010 m. gavau naują darbą, o po mėnesio nusprendžiau išeiti. Niekas nesuprato tokio mano pasirinkimo: šiame darbe atlyginimas buvo didesnis nei vidutinis, tad kam apsimetinėti kaprizinga karaliene?
Vis dėlto, buvo vienas mažas niuansas, kodėl aš priėmiau tokį sprendimą. Viršininkas, jo pavaduotojas ir dar vienas asmuo nuolat šaukė ant savo komandos narių. Komandos pagrindą sudarė moterys – nuo aštuoniolikmečių sekretorių iki 60 metų vyriausiųjų inžinierių.
Visi bandė mane atkalbinėti. Na, rėkia, tai rėkia. Nekreipk į tai dėmesio. Be to, juk niekada nereikia dirbti per šventes, o šios dienos yra apmokamos. Kažkas netgi išdavė paslaptį: viršininką paliko meilužė. Netrukus jis susiras naują, ir taip garsiai nerėks.
Jie manęs klausė, kurgi aš eisiu. Juk visi šaukia ant savo darbuotojų!
Visi rėkia. Juk dabar tokie sunkūs ir įtempti laikai (tai buvo 2010 m. – tai kas būtų buvę 2024 m.?)!
Linktelėjau ir nusprendžiau palaukti. Dar mėnesį.
Tai man netgi davė naudos. Žinodama, kad mano viršininkas netrukus ateis į biurą dokumentų, tapau labai atidi, pagerinau atmintį. Net jei mane pažadintumėte vidury nakties, aš net po 14 metų pasakyčiau, kuriame darbalaukio aplanke yra reikalingas dokumentas.
Niekada nedirbau taip kruopščiai ir taip greitai, bet patirdavau didžiulį stresą.
Vis dėlto, aš išėjau iš darbo. Jokie pinigai nekompensuoja to, kad kitas žmogus ant manęs kelia balsą.
Po kurio laiko kiti komandos nariai irgi išėjo iš darbo. Kai kurios moterys išėjo motinystės atostogų, kai kurios – į pensiją.
Neseniai sutikau moterį, kuri juokdamasi man pasakė, kad vyrams psichozė yra visiškai natūralus dalykas. Vyras rėkia, viršininkas rėkia. Man jos buvo gaila.
Ar ji tikrai nuo vaikystės nematė nieko geresnio?
Reikia atsiriboti nuo rėkiančių žmonių ir išeiti. Jie prarado ryšį su savimi. Noras rėkti – tai signalas pirmiausia sau pačiam, kuris perspėja apie prarastą pusiausvyrą. Lėtinė isterija turi būti gydoma taip pat, kaip ir galvos ar danties skausmas.
Tikrai nereikėtų visos kaltės suversti temperamentui. Tai tikrai nėra pateisinimas.
Mane glumina tokie šūkiai, kaip „būk savimi“, „neslėpk emocijų“, „duok valią savo jausmams“. Sąžiningai ir švelniai reikia elgtis ne tik su savimi, bet ir su kitais.
„Protingi žmonės nėra blogi. Pyktis suponuoja ribotumą“, – sakė filosofas Jeanas-Paulis Sartre’as.
Jis tikėjo, kad intelektas yra ne žinios, bet ir intuityvus gyvenimo, jo prasmių ir mąstymo platumo supratimas.
Jei visos moterys jiems yra nekompetentingos, o visos pavaldinės yra kvailos, reikia nuo tokių vyrų atsiriboti.
Žinoma, ir nuo piktų moterų.
Ir visai nesvarbu, kad pikti žmonės žada aukso kalnus. Nepamirškite, kad jūsų nervai yra kur kas brangesni.
Pagal Madame Helga medžiagą
