Kartais galime girdėti frazes „jis nebeturi sielos“ ar „jis tapo beširdis“. Taip sakoma apie žmones, kurie kartas nuo karto ima daryti daugybę socialiai nepriimtinų ir moralės normoms prieštaraujančių dalykų.
Tikima, kad atliekant tokius veiksmus siela atitenka šėtonui ir žmogus tampa tik tuščiu vaikščiojančiu kiautu.
Ar taip ir atsitiko, galima nesunkiai suprasti. Tai galima pasakyti pagal požymius, kuriuos lengva pastebėti bendraujant su tokiu asmeniu.
Apatija
Sielos nebuvimą lydi akivaizdus susidomėjimo tuo, kas vyksta gyvenime, praradimas. Žmogus nustoja kreipti dėmesį į savo pomėgius, kurie anksčiau teikė malonumą, visi veiksmai tampa automatiški.
Dažnai toks žmogus nuolat jaučiasi pavargęs ir silpnas. Jis nori visą dieną miegoti, neturi fizinių ir moralinių jėgų ko nors siekti. Nepaisant to, nėra jokios akivaizdžios nuovargio priežasties.
Empatijos praradimas
Anksčiau žmogus galėjo užjausti savo artimuosius, dalytis jų džiaugsmais ir liūdesiu. Kai žmogus tampa tuščiu kiautu, jis tuo pat metu tampa bejausme būtybe, nesugebančia suprasti kitų žmonių emocijų ir paremti savo bičiulių bei giminaičių, kai jiems to reikia.
Žvelgiant į tokį žmogų gali susidaryti įspūdis, kad visi žmogiški jausmai jam tapo svetimi.
Savanaudiškumas
Normalu, jei žmogus rūpinasi savo komfortu ir gerove. Tačiau kartais nutinka taip, kad šis rūpinimasis prieštarauja aplinkinių žmonių valiai.
Žmogus stengiasi save įtvirtinti gyvenime kitų žmonių sąskaita, žeminti kitus, manipuliuoti, kad patenkintų savo poreikius bei iš to gautų naudos. Tai puikiai įrodo, kad tokiai asmenybei trūksta dvasios.
Žmonių skirstymas
Besielis žmogus vertina aplinkinius tik pagal tai, ko jie pasiekė bei ką turi. Jis žmones suskirstęs į dvi kategorijas: turtingus ir vargšus.
Materialinė gerovė jam užima pirmąją vietą, dėl to visas savo pastangas toks žmogus deda vardan pinigų. Jis ignoruoja dvasinio tobulėjimo poreikį.
Pavydas
Sielą praradęs žmogus pavydi kitiems žmonėms. Tai reiškia, kad jis nežiūri į kitų žmonių pasiekimus ir negalvoja apie tai, kaip pasiekti to paties.
Jis tik norės, kad žmonės netektų to, ką šiuo metu turi, kad jie imtų dėl to kentėti.
Nerimastingumas
Neretai tenka išgirsti: „Durna galva neduoda ramybės kojoms“. Tai tinka kalbant apie žmones, praradusius sielą. Jie skuba, stengiasi susidoroti su problemomis, bet jiems dažniausiai nepavyksta, nes visada atsiranda kliūčių.
Atminties praradimas
Sielos nebuvimą taip pat gali išduoti ypatybė kai ką užmiršti. Tas kai kas – tai poelgiai ir nemalonumai, įvykę dėl jo kaltės. Toks žmogus nesiteisina, jis paprasčiausiai sako, kad nieko neprisimena, nesupranta apie ką kalbama.
Jei asmuo turi daugiau nei vieną iš šių požymių, reikia sunerimti. Tokiam žmogui reikia pagalbos, kol situacija dar nepradėjo blogėti.
