Daugybė mažų namukų ant ratų naudojami kelionėms po pasaulį.
Vieniems žmonėms patinka ramybė, kurią suteikia šie nedideli namukai, o kiti statosi juos, norėdami parodyti savo asmeninį stilių. Turbūt daugelis žino 70-metį Peterį Mathesoną, kuris pasauliui parodė, kad gyventi mažuose namuose gali būti lengviau ir funkcionaliau, nei dauguma žmonių gali apie tai pagalvoti.
M.J. Boyle taip pat yra mažų namų gerbėja, tačiau ji pasistatė savo namus dėl šiek tiek kitokių priežasčių. Pastaraisiais metais ji išnaudojo visas savo jėgas ir laiką statydama svajonių namus – gyvenamąjį plotą, kuris taptų jos saugiu prieglobsčiu, kai vaikai užaugs ir išsikraustys iš namų.
Tinklaraštyje „Mano tuščiasis lizdas“ ji papasakojo visą procesą ir dalijosi savo nuomone, kaip iš tikrųjų rasti savo tikrą aistrą ir susikurti gyvenimo tikslą.
Skaitykite toliau, norėdami pamatyti šio gražaus mažo namuko interjero nuotraukas ir pasakykite mums, ką manote, žemiau esančiame komentarų skyriuje!
Tinklaraštininkė, dizainerė ir statybininkė M.J. Boyle viskuo, kas buvo „maži ir seni“, susidomėjo būdama dar 12 metų.
Sužavėta gražia apleista trobele šalia šeimos namų, ji pradėjo piešti savo namų ateities planus. Šiandien ji baigė statyti savo mažą namelį ant ratų, kuris pavadintas „Mano tuščias lizdas“.
Prireikė kiek daugiau nei metų ir M.J. Boyle visos energijos, laiko ir išteklių, kad šie maži namai taptų jos svajonių vieta.
Nors vis dar juose trūksta tualeto, šiek tiek sandarumo ir glaistymo šen bei ten, naujų užuolaidų bei stalviršio, tačiau, nepaisant to, viskas pavyko tikrai gana puikiai.
Šie namai M.J. Boyle reiškia labai daug. Nuo tada, kai jos vaikai išsikraustė iš namų, ji ieškojo naujos prieglobsčio formos – būdų, kaip palengvinti vienišumo sukeltą stresą.
„Šis internetinis puslapis tapo mano džiugesio vieta“, – rašė ji savo sekėjams tinklaraštyje, – „O jūs man davėte iššūkių ir problemų, kuriuos turėjau išspręsti.“
Namo statybos procesas ir priežiūra suteikė jos gyvenimui naują prasmę.
Net ir įtemptais laikais M.J. sugebėjo kuo geriau išnaudoti kiekvieną situaciją ir džiaugiasi pažanga, kurią ji padarė šiuose naujuose namuose.
„Nors ir neradome tinkamo šildytuvo šiam namukui, svetainėje surengėme rudens Padėkos vakarėlį“, – rašė ji.
„Aš netgi padariau mažą staliuką, kuris buvo pakankamai didelis kalakutienos vakarienei dviem.“
M.J. pakvietė visus artimiausius draugus, kad jie pamatytų jos namus, ir jie visi kartu su ja džiaugėsi nauju projektu taip pat nuoširdžiai, kaip ir ji pati.
„Nemaniau, kad kitus gali taip sužavėt mano mažasis namelis, bet tai man buvo labai emocinga“, – rašė M.J.
Norėdama priminti sau, kad gyvenimas yra pilnas meilės, džiaugsmo ir netikėtumų, ji papuošė namuką ornamentais, kurių spausdinimo šriftuose yra užrašyti išmintingi žodžiai.
M.J. vis dar yra pereinamojoje fazėje, todėl ji vis dar nenusprendė, kada visam laikui persikels į savo mažuosius namus.
Ji dar nori apmušti kėdes medžiaga, apkalti apdailinę medieną ir baigti laiko kapsulę – seną skrynią, esančią šalia durų.
„Jūs privertėte mane suprasti, kad nesvarbu, kur yra mano vaikai, ir net jei aš čia esu viena, šie namai niekada nebus tušti“, – rašė ji.
Didžiausias M. J. reikalavimas šiems mažiems namams buvo tai, kad tai turėtų būti rami ir saugi vieta, kur gali augti ir gyvuoti draugystė bei meilė.
Ir nors jos vaikai jau yra suaugę ir išsikėlę iš namų gyventi su savo šeimomis, ji tiki, kad jos namus ir gyvenimą visada užpildys prisiminimai, juokas, harmonija, ir galbūt, vieną dieną aplankys vaikaičiai.
Prašau pasidalinti šia puikia istorija, jei ir jūs norėtumėte gyventi tokiuose jaukiuose namuose, kaip šie!
