Sielą suvokiame kaip savotišką nemirtingą materiją, tiesiogiai susijusią su dvasiniu gyvenimu. Siela yra daug aukščiau už kūną, todėl rūpintis savo dvasiniu gyvenimu yra daug svarbiau nei kūno apvalkalu.
Po žmogaus, o tiksliau, jo apvalkalo, mirties siela keliauja arba į pragarą, arba į rojų. Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus gyveno savo žemišką gyvenimą.
Tačiau taip pat yra tam tikri laikotarpiai, laiko intervalai, kuriuos siela turi praeiti, kol pateks į kitą pasaulį geresniam gyvenimui. Tai yra 3, 9 ir 40 dienų po išvykimo į kitą pasaulį. Kodėl būtent šios pasirinktos dienos yra tokios svarbios?
Per pirmąsias tris dienas po išsivadavimo iš kūno žmogaus siela jaučiasi visiškai laisva. Ji daro viską, kas jai patinka. Skraido aplink pasaulį, stebi draugų gyvenimą ir, jei taip galima pasakyti, linksminasi. Tačiau šių 3 dienų pabaigoje siela bus pašaukta, kad būtų įvykdytas teisingumas.
Tada siela praleidžia 4–9 dienas rojuje. Ji pamiršta, kas ji buvo anksčiau, praeitą gyvenimą ir viską, kas jai buvo svarbu žemėje. Tada siela bendrauja su visais, kurie pateko į rojų ir tikisi teisingumo. 9 dieną siela pašaukiama į svarbiausią teismą.
Po 9-os dienos siela tęsia klajones, keliauja į pragarą kartu su angelais, kad pamatytų, kaip gyvenimas vyksta šioje grėsmingoje vietoje. Tada siela visą laiką iki 40-os dienos atperka savo nuodėmes, atgailauja ir meldžiasi. 40 dieną priimamas galutinis sprendimas.
