„Pavydas yra tūkstantį kartų blogesnis už alkį, nes tai yra dvasinis alkis“, – Miguelis de Unamuno, ispanų filosofas.
Tikriausiai ne kartą teko susidurti su situacija, kai tiesiog švytite iš laimės, norite pasidalinti šiuo jausmu su visu pasauliu, tačiau gaunate netikėtą atsaką – kreivus žvilgsnius ir nepasitenkinimą. Kodėl jūsų vidinė šviesa taip erzina tamsoje gyvenančius žmones?
Tiesa, taip nutinka nuolat. Mūsų gyvenime yra žmonių, kurie tiesiogine prasme yra pripildyti šviesos ir apšviečia viską aplinkui, ir tų, kurie apakina mus savo toksiškumu. Nuostabiausia, kad šios toksiškos „lempos“ pasirodo būtent tuo momentu, kai esame laimingi ir norime „apkabinti visą pasaulį“ – pasidalinti savo džiaugsmu su visais.
Tiesą sakant, šie žmonės jumis absoliučiai nesidomi ir jiems esate absoliučiai nereikalingas. Juk tikri draugai yra tie, kurie sunkiais laikais ne tik pasiūlo savo petį ir palaiko, bet ir dalinasi džiaugsmu bei laime su jumis.
Šviesa ir tamsa yra žmogaus prigimties dalis. Vienų žmonių sieloje yra šviesa, kitų – tamsa, tai yra, pavydas ir piktumas. Problema ta, kad mes turime bendrauti su šiais „tamsos nešėjais“, ir, deja, jie nuodija mūsų „šviesą“. Kitų žmonių sielų šviesa tiesiogine to žodžio prasme žeidžia jų akis, sukelia apsinuodijimą ir pyktį.
Reikalas tas, kad kai kuriems žmonėms reikia atimti jūsų šviesą, kad jie pasijustų geriau. Juk jų sieloje gyvena tik blogis, o jų venomis teka ne kraujas, o pavydas.
Tai – tarsi grybai, kurie atrodo valgomi, bet iš tikrųjų jie kelia pavojų gyvybei. Taip yra ir su šiais piktais žmonėmis: jie sukuria mūsų pasitikėjimą, prisiekia amžiną meilę ir draugystę, bet iš tikrųjų jie nori tik vieno – mus apnuodyti. Kad nešviestume taip ryškiai, erzindami savo džiaugsmu ir atvirumu.
Jei su kitu žmogumi negalime pasidalinti savo laime, ką mes šalia jo veikiame? Išjungti šviesą yra labai paprasta, tačiau tuomet, kai mes ją vėl įjungsime, nebus jokių garantijų, kad ji veiks. Kuo ilgiau būsite šalia toksiškų žmonių, tuo sunkiau bus grįžti prie senojo savęs.
Kai esame laimingi, skubame tuo dalytis su tais, kuriuos gerai pažįstame. Tai – visiškai normalus noras: juk visada smagu pasidalinti, kad pagaliau šioje Žemėje pavyko rasti savo laimę.
Kiekvienas tai daro skirtingai. Kažkas rašo įrašą socialiniame tinkle, kažkas skambina savo draugams ir artimiesiems pasakodamas šviežiausias naujienas, kažkas rašo poeziją… Visi mes skubame pasidalinti savo džiaugsmu.
Vis dėlto, kartais liekame nesuprasti. Sulaukiame nepatenkintų žvilgsnių, ir džiaugsmo nebelieka. Vien pašnekovo veido išraiškos (ar intonacijos) pakanka, kad suprastume, jog mūsų džiaugsmas kitiems visiškai nerūpi.
Tikimės, kad kiti žmonės nusišypsos ir pasidžiaugs kartu. Tikimės, kad kažkas pasakys: „O, tai tiesiog fantastiška! Sveikinu, bičiuli!”
Vis dėlto, kartais mūsų šviesą nuslopina tamsa. Pavydo ir piktos valios tamsa. Šviesa ima blėsti… Tarsi kas nors mums būtų pakirpęs sparnus. Emocijos silpsta, džiaugsmas kažkur dingsta…
Jei tai dar kartą pasikartos, vertėtų pagalvoti apie tai, kodėl vis dar bendraujate su šiais žmonėmis. Laimė yra tikrai užkrečiama, bet tik tiems, kurie taip pat švyti iš vidaus.
„Tamsos žmonėms“ kažkieno džiaugsmas sukelia diskomfortą ir agresiją. Nemanykite, kad tai jūs kažką darote blogai! Jų reakcija siejama tik su jų traumomis ir kompleksais.
Jūsų šviesa turėtų neišblėsti ir apšviesti šį pasaulį gerumu ir džiaugsmu. Žmonės, gyvenantys tamsoje, neturėtų tam trukdyti. Nutraukite su šiais tamsuoliais visus ryšius ir mėgaukitės gyvenimu!
