Ši istorija priverčia susimąstyti apie smulkius dalykus, kurie mus erzina bendraujant su kitais žmonėmis.
Vieną kartą mokytojas pasakė:
– Vakar taip ir nebaigėme kalbėti apie problemas. Taigi, kokia yra didžiausia bendravimo su kitais žmonėmis problema?
Visi mokiniai klasėje susimąstė, tačiau vienas galiausiai tarė:
– Žinau, mokytojaus. Mane labiausiai pykdo, kuomet susitariu su kuo susitikti, ateinu laiku, o to žmogaus dar nėra ir jo dar tenka laukti!
Kitas mokinys pridūrė:
– O mane labiausiai erzina, kai kažkas ką nors pažada ir to pažado neįvykdo.
Trečias mokinys skundėsi:
– Aš labai nemėgstu, kai žmonės neduoda konkretaus atsakymo. Nesvarbu, ar aš jam ką nors siūlau, ar klausiu, kaip jis praleis savaitgalį.
Tada pamąstė pats mokytojas ir paklausė pirmojo mokinio:
– Sakyk, ar esi kur nors pavėlavęs?
– Nepamenu, galbūt tik vaikystėje. Visuomet žiūriu į laikrodį ir stengiuosi būti punktualus.
Tuomet mokytojas kreipėsi į antrąjį mokinį:
– Ar visuomet laikais savo duotų pažadų?
– Taip, ir nesvarbu, kiek man tai kainuotų!
Galiausiai mokytojas uždavė klausimą ir trečiajam mokiniui:
– Ar visuomet į klausimus atsakai konkrečiai?
– Tikrai taip!
– Dabar įsivaizduokite, – toliau kalbėjo Mokytojas, – kad jums nereikia niekur skubėti, visiškai nėra būtina atsakyti už savo žodžius ir kalbėti galima visai be konkretumo, praktiškai apie nieką.
Visi mokiniai susimąstė ir galiausiai nuleido galvas.
– Kituose mus erzina tai, ko mes patys negalime sau leisti. Mes manome, kad tai yra problemos, bet dažniausiai tai yra mūsų pavydas.
