Kartais žmogus net neįtaria, kad jam pavydi kiti. Artimi žmonės pavydi slapta, praktiškai nekenčia žmogaus ir jį keikia… Koks yra pagrindinis pavydo ženklas, kurio dažnai nepastebime?
Šis pavydo ženklas yra labai pastebimas ir paprastas, tačiau būtent jis mus visiškai supainioja. Žmogų laikome artimu savo draugu arba jis yra mūsų giminaitis ir net negalime pagalvoti, kad jis mums gali pavydėti. Na, žinoma, jis mūsų pasigaili, kai mums kas nors nutinka. Jis kažkaip nuoširdžiai mūsų išklauso ir užjaučia. Tai taip keista! Žmogus visada su jumis elgėsi šaltai, dažnai kritikuodavo, galėdavo įžeisti gana šiurkščiais žodžiais, kartais išjuokdavo, niekada negyrė už jūsų sėkmę, nepalaikė jokiuose įsipareigojimuose… Ir tada jums atsitinka kažkas blogo, ir jam jūsų gaila, jis tarsi keičia savo požiūrį į jus.
Bendraudavau su moterimi, draugaudavome šeimomis, leidome kartu visas šventes, savaitgalius. Tada ji tarsi pasitraukė. Draugė pradėjo reguliariai iš manęs tyčiotis, visus mano planus vadino nesąmonėmis, kritikavo mano veiksmus. Ir tada mano gyvenime atsitiko bėda, ji atėjo, apsikabino, užjautė mane. Tada pagalvojau: tai tikra draugystė. Seniai nieko bendro tarp mūsų nebuvo, bet ji nepasitraukė bėdoje, užjautė, apkabino. Tik vėliau supratau, kad ji tiesiog norėjo pamatyti, kaip man skauda, ji vaidino, kad mane guodė, iš tiesų viduje jai buvo dėl mano nesėkmės gera.
Ji man pavydėjo daug metų ir dėl to kentėjo. Faktas yra tas, kad už pavydą atsakingos tos pačios smegenų dalys, kaip ir už fizinį skausmą. Mano draugei buvo nepaprastai skaudu matyti, kai man viskas gerai. Kokį palengvėjimą ji pajuto, kai man atsitiko kažkas blogo. Kaip lengva ir gera jai pasidarė. Ar galite įsivaizduoti?
Aš jaučiausi blogai, bet ji jautėsi gerai! Ji tiesiog mėgavosi to, kas nutiko. Ji mėgavosi kiekviena smulkmena, dūsavo, apsimetė užjaučianti. Tai pavydo ženklas. Atidžiau pažvelgus, tokio žmogaus veide matyti šypsena, kai jums nutinka kažkas blogai. Pavydus žmogus taip džiaugiasi svetimu skausmu, kad tiesiog nepajėgia nuslėpti džiaugsmo. Jis vėl ir vėl ragina papasakoti apie savo bėdas.
Patyręs bėdą ar sielvartą, žmogus praranda budrumą ir ramiai priima pavydaus žmogaus paguodos ir užuojautos žodžius. Tai dvigubai įžeidžia, nes norime tikėti, kad žmogus su mumis nuoširdus, bet ne, jis tiesiog mėgaujasi tuo, kad mus skaudina!
