Kaip dažnai moteriai „tiesiog paprašyti“ virsta ištisu žygdarbiu…
Jei niekada neprašysite, ilgainiui galite turėti sveikatos problemų, nervinių sutrikimų ir nenorą gyventi… Bet ar tai yra to verta? Turite išmokti prašyti, išmokti atsitiesti, mylėti save ir kaupti jėgas.
Taigi, toliau pateiktas sąrašas bus pažįstamas daugeliui suaugusių merginų.
Prašyti, tai yra:
- Parodyti silpnumą
- Nusižeminti
- Parodyti, kad esate blogesnė, nei norite būti
- Atskleisti savo skausmingas vietas
- Juk reikia to užsitarnauti
- Baisu, o jeigu atsisakys
- Būti priklausomai
Žinoma, šis sąrašas nėra baigtinis, tai tik pradžia. Neatrodo, kad nėra nieko blogo kažko paprašyti. Paprašyti paduoti druskos, paprašyti nunešti sunkius krepšius, paprašyti pakeisti automobilio ratą, paprašyti paskaityti vaikui – tai įprasta, paprasta ir pažįstama. Bet ne! Kaip dažnai moteriai „tiesiog paprašyti“ virsta ištisu žygdarbiu.
Ir atrodo, kad visiems bus lengviau, jei tiesiog paprašysite, bet jums to padaryti nepavyksta. Mintyse iškyla ištisa serija įvykių prieš, po ir vietoje to. Gimsta baisiausios ir bjauriausios mintys. Tada vidinį poreikį prašyti pakeičia įvairios emocijos.
Visi jausmai, kuriuos patiria moteris, atsisakiusi tokio, atrodytų, paprasto veiksmo, būna labai nemalonūs. Dėl jų viskas viduje tiesiog kunkuliuoja. Ir visi tie jausmai skirti tam, kad moteris galėtų tiesiog NEPRAŠYTI.
Kad jai nereikėtų prašyti, ji būna priversta:
Įsižeisti – žinoma, ant to žmogaus, kurio ji ketino paprašyti, bet jis pats to neišsiaiškino. O jei taip neišeina (per daug banalu ir akivaizdu, kad net pačiai nejauku), gali sukurti situaciją, kurioje ją įžeistų. Ir tada jai nebereikės prašyti – pats prašomasis turės prašyti, ką jis turi padaryti, kad jo pažeidimas būtų pašalintas.
Supykti – ir vėl dėl to, kad pats pašnekovas nesuprato arba nesuvokė jos subtilių užuominų. Ir jei tai bus sunku, tuo atveju padės bet kokia smulkmena. Nelygiai padėta šlepetė? Pyktis tiek daug suteiks jėgų, kad net ir paprašyti nebebus baisu.
Apkaltinti jį kuo nors. Visada yra priežastis, argi ne? O jei jis kaltas, tai reiškia jau nereikia prašyti, o reikalauti. Taip paprasčiau. Turiu teisę, nes jis kaltas.
Suirzti iki ašarų – toks senas ir gerai žinomas būdas. Tik čia prasmė ne pačiose ašarose. Čia reikia atvesti save į tokią būseną, kai sielvartas viduje tikrai tampa kartus, sunku su juo susitvarkyti ir jis tikrai trukdo – tada jau galima prašyti, nes kitaip neišeisi.
Pervargti iki sąmonės netekimo – tai lengva. Dabar jums nebereikės prašyti. Dabar jums tereikia griūti, ir jie jums ims padėti, nes pačios to padaryti nebegalėsite. Ir tada visi jūsų norai išsipildys iš karto, nebus baisu prašyti, nes tai jau bus išgyvenimo klausimas.
Susirgti – tai panašus variantas, tačiau, kaip suprantate, sunkiau įgyvendinamas. Nes čia tiesiog gerai išsimiegojus ar atsipalaidavus nepavyks išspręsti visų pasekmių. Nors VIP bilietas į „prašyk, ko nori“ ložę išduodamas ilgesniam laikui.
Šiuo požiūriu, žinoma, galima būti apmėtytam akmenimis. Koks sveiko proto ir nuovokus žmogus sąmoningai susikurtų sau tokią bjaurastį?
Galima sutikti, kad ne sąmoningai. Nors yra galimi ir kiti variantai. O mūsų pasąmonės jėga, mūsų tikrųjų troškimų ir motyvacijos galia daro stebuklus… arba sukuria košmarus. Kam kaip labiau patinka tai vadinti.
O jei į savo poreikius esate linkę žiūrėti kaip į lengvabūdiškumą, užgaidą ir neatsakingumą, o pagalbos prašymas tampa gumulu gerklėje ar karščiu krūtinėje – tuomet tikriausiai verta kasdien daryti žygdarbius dėl savęs, tapti sau didvyriu. Štai ką reiškia prašyti. Tai rizikinga, tai nepatogi zona. Tačiau būtent tik rizikingos įmonės paprastai gali atnešti didžiausią pelną.
Mes kaip to premiją galime gauti daugiau nei tik pasitenkinimą ir malonumą. O kaip dėl pasididžiavimo savimi, kad jums tai pavyko padaryti? Taip prašydami, jūs taip pat suteikiate aplinkiniams galimybę būti šalia jūsų, tapti artimesniais ir daugiau bendrauti. Suteikite jiems galimybę padaryti jus šiek tiek laimingesniais. Juk jie gyvena ir nežino, kad kaip tik tai gali suteikti jums džiaugsmo.
Taip, dažnai, kad žengtumėte tokius paprastus žingsnius, turite susidurti su savo neužtikrintumu, polinkiu save nuvertinti, galiausiai susidurti su meile sau. Taip pat su pasitikėjimu. Pirmiausia pasitikėjimu savimi, o paskui – kitais.
