Istorija įrodo, kad šunų mąstymas yra sudėtingesnis, nei daugumos žmonių. Yra daugybė istorijų apie šuns ištikimybę. Vienas iš jų – Tailando šuns, kuris ketverius metus laukė savo šeimininkų toje vietoje, kur pasiklydo. Tačiau jo jausmai buvo daug sudėtingesni nei vien meilė šeimininkams.
Bon Bon laimingai gyveno mylinčioje ir rūpestingoje šeimoje.
Jo šeimininkai buvo šešiasdešimtmečių pora, kuri kadaise jį buvo priglaudusi, kai šis dar buvo mažas šuniukas. Viskas buvo gerai, kol 2015 m. rugsėjį jo šeimininkai, moteris, vardu Noah, ir jos vyras, išvyko į kaimyninę provinciją aplankyti dukters ir pasiėmė kartu su savimi šunį.
Bon Bonas mėgo važiuoti automobiliu ir paprastai būdavo ramus, tačiau šį kartą kažkas patraukė jo dėmesį ir, automobiliui sustojus prie raudono šviesoforo signalo, šuo iššoko pro langą ir pabėgo!
Pagyvenusi pora apie šuns dingimą sužinojo tik sustojusi degalinėje. Jie nežinojo, kur Bon Bon iššoko pro langą, todėl visur jo ieškojo. Tačiau augintinio nebuvo nė ženklo. Beviltiška pora nutraukė paieškas ir grįžo namo.
Jie manė, kad šuo jau negyvas, bet taip nebuvo! Ištikimasis Bon Bon grįžo į tą vietą kelyje, kur iššoko iš automobilio, atsisėdo ant kelio krašto ir laukė, kol jie grįš jo pasiimti!
Kartkartėmis jis bėgiodavo po apylinkes, bet visada grįždavo į tą pačią vietą, todėl automobilių vairuotojai greitai į jį atkreipė dėmesį. Netrukus iš gerai prižiūrėto augintinio jis virto purvinu su susivėlusiais plaukais šunimi, o jo kūne atsirado žaizdų.
Žmonėms buvo gaila šuns, bet tik viena moteris nusprendė jam padėti. 45 metų Saolouk Pinnuwei paklausė vietinių gyventojų, ar šuo turi šeimininką.
Sužinojusi, kad šuo niekam nepriklauso, geroji moteris nuvežė jį pas veterinarą, o paskui parsivežė namo ir visą savaitę gydė. Ji pradėjo jį vadinti Leo ir jau buvo su juo susidraugavusi, kai jis staiga vėl dingo!
Savo nuostabai, kitą dieną, Saolouk vėl rado šunį toje pačioje vietoje prie kelio. Bon Bon vis dar laukė savo šeimininkų. Saolouk dar kartą pabandė parsivežti šunį, bet jis vėl buvo toje pačioje vietoje. Tada moteris nusprendė viską palikti taip, kaip buvo. Kiekvieną dieną ji atnešdavo šuniui maisto, kalbėdavo su juo ir vadindavo Leo.
Ši istorija ir šuns nuotrauka atsidūrė socialinėje žiniasklaidoje ir buvo vis aptarinėjama, kol vieną dieną, praėjus ketveriems metams, šuns savininkų dukra sužinojo apie šį įrašą. Ji paskambino tėvams ir kartu nuvyko į tą vietą, kur laukė šuo.
Šeimininkams tai buvo jaudinanti akimirka, nes jie niekada nepamiršo savo augintinio. Bon Bon juos tikrai atpažino! Jis džiaugsmingai vizgino uodegą sveikindamasis. Tačiau šuo akivaizdžiai nenorėjo važiuoti su jais, todėl jie patys jį įsodino į automobilį.
Namuose Bon Bonas buvo labai liūdnas ir beveik nieko neėdė, todėl po kelių dienų šeima nusprendė nuvežti jį pas malonią moterį, kuri juo rūpinosi visus tuos ketverius metus. Saolouk tuoj pat apsidžiaugė, nes jai taip pat buvo liūdna be savo keturkojo draugo.
Šeimininkai nesigailėjo savo sprendimo: pamatęs Saolouk, šuo pasikeitė! Jis pašoko iš džiaugsmo ir noriai ėjo su ja. Jo akys nušvito iš laimės. Visi pastebėjo, kaip jis jos buvo pasiilgęs.
Dabar Bon Bon turi Leo vardą, gyvena Saolouk namuose ir nebenori pabėgti.
Jis neabejotinai mylėjo savo buvusius šeimininkus, bet taip pat buvo prisirišęs prie moters, kuri jį išgelbėjo, kai jis sirgo ir buvo alkanas. Jis turėjo priimti sprendimą ir dabar jis jaučiasi puikiai!
