Šaltą 1985 metų dieną Arnoldas Fine’as, buvęs žydų spaudos redaktorius, keliavo namo ir gatvėje pamatė piniginę. Vyras ją atidarė tikėdamasis sužinoti savininko adresą. Viduje buvo 3 doleriai ir raukšlėtas vokas, kuris atrodė lyg būtų buvęs ten amžinai. Gerai tai, kad adresas vis dar buvo įskaitomas.
Laiškas buvo parašytas 1924 metais. Jį Hanna parašė savo mylimajam Maiklui. Mergina pranešė, kad nebegali susitikinėti su Maiklu, nes mama tai uždraudė, tačiau mergina prisiekė, kad visada jį mylės.
Bandydamas rasti piniginės savininką, Arnoldas paskambino paslaugų teikėjui, kad gautų ant voko užrašyto adreso telefono numerį. Operatorius sujungė jaunuolį su tame name gyvenusia moterimi.
Paaiškėjo, kad prieš 30 metų moteris nusipirko namą iš šeimos, turinčios dukrą vardu Hannah. Arnoldo pašnekovas prisiminė, kad Hannah vežė mamą į slaugos namus. Laimei, moteris prisiminė slaugos namų pavadinimą. Arnoldas ten paskambino ir sužinojo, kad Hannah mama mirė ir kad Hannah ten dar gyvena.
Jau buvo 22 valanda, kai Arnoldas nuvyko į slaugos namus. Slaugytoja jį palydėjo į kambarį trečiame aukšte. Hannah – miela, žilaplaukė moteris – žiūrėjo televizorių.
Kai Arnoldas parodė Hannah suglamžytą mėlyną voką, moteris jį iškart atpažino. „Beprotiškai mylėjau Maiklą. Bet man buvo tik šešiolika ir mama nenorėjo, kad susitikinėtumėme, nes manė, kad aš per jauna“, – paaiškino moteris.
„Kai rasi Maiklą, pasakyk jam, kad aš daug apie jį galvoju ir vis dar myliu jį“, – verkdama sakė Hannah. „Nesusituokiau, nes niekas negalėjo jo pakeisti“.
Išklausęs senutės, Arnoldas atsisveikino. Sargas jo paklausė, ar Hannah jam padėjo. Vyras pasakė, kad sužinojo savininko pavardę. Staiga sargas pasakė žinąs, kam priklauso piniginė su ryškiai raudonu dirželiu – Maiklas Goldsteinas gyveno slaugos namų aštuntame aukšte.
Sukrėstas Arnoldas padėkojo sargui, o slaugytoja palydėjo jaunuolį į kambarį aštuntame aukšte, kur Maiklas skaitė knygą. Arnoldas grąžino pamestą piniginę ir pasakė, kad perskaitė laišką ir žino, kur yra Hannah. „Ar gali pasakyti, kur ji yra?“ – susijaudinęs paklausė Maiklas.
Arnoldas nuvedė Maiklą į Hannah kambarį trečiame aukšte. Hannah buvo be žado, pamačiusi Maiklą. „Hannah, tai aš, Maiklas“, – drebančiu balsu tarė vyras. Maiklas ėjo lėtai ir apkabino savo meilę. Arnoldas ir slaugytoja, kurie stebėjo jaudinančią sceną, nesulaikė ašarų.
Po trijų savaičių Arnoldas sulaukė skambučio iš slaugos namų, jis buvo pakviestas į Maiklo ir Hannah vestuves. 76 metų Hannah vilkėjo šviesią smėlinę spalvos suknelę, o 79 metų Maiklas – tamsiai mėlyną kostiumą. Arnoldas buvo laukiamiausias vestuvių svečias.
Ši, beveik šešis dešimtmečius trunkanti meilės istorija, baigėsi laimingai!
