Vidurį nakties paskambino socialinis darbuotojas:
„Ligoninėje turime trejų metų mergaitę. Jos motina buvo nušauta ir vargu ar ji išgyvens šią naktį. Jos tėvas areštuotas. Smurtas šeimoje. Visus drabužius policija konfiskavo kaip įrodymą, taigi, jei galėtumėte atsinešti antklodę, būtų malonu. Ar galite ateiti jos pasiimti?“ Taip.
Šis telefono skambutis įvyko, kai ruošiau vakarienę: „Čia ką tik pas mus pateko vaikas. Keturmetis berniukas sėdi ant galinės policijos automobilio sėdynės. Jo drabužiai įmirkę psichiškai nesveikos motinos šlapimu. Jis labai purvinas, galbūt, net turi utėlių. Ar galime jį atvežti į jų namus?“ Taip.
Mums paskambino iš kitos apskrities, kai dar tik ruošėmės eiti miegoti. „Dabar mūsų kambaryje miega dvejų metų mergaitė. Ji buvo sužeista atvežta į greitosios pagalbos skyrių. Motina buvo tokia apsvaigusi, kad vos galėjo vaikščioti. Mergaitė yra labai graži. Mums tiesiog reikia, kad kas nors ją prižiūrėtų šį vakarą. Ar galite jūs padėti?” Taip.
Šis prašymas pasiekė mane bėgiojant. „Mes turime mažą dešimties dienų berniuką. Jo globos namuose negali prižiūrėti, mes turime jį perkelti. Ar jūs galite prižiūrėti tokį mažą vaiką? Ar turite vaikišką kėdutę?“ Taip.
Taip. Taip. Taip. Taip.
Mes su vyru turime du biologinius vaikus, taip pat globojame nemažą vaikų būrį, jaunesnių nei 5 -erių metų. Draugė, taip pat globėja, kartą man pasakė, kad vaiko gerovės pareigūno skambučiai yra tarsi nuotykių kelionė. Už kiekvieną ištartą „taip“ jūsų šeima patenka į naują nuotykį, kurio pabaigos niekas nežino. Aš visada galvoju apie tai, kokį nuotykį praleidome, kai neturime galimybės pasakyti „taip“.
Mes sakome „taip“, nes šiems palūžusiems kūdikiams reikia saugios vietos. Jiems reikia, kad mama apklotų antklode, kad vakare palinkėtų saldžių sapnų. Jiems reikia tėvo, kuris juos nešiotų ant pečių ir bėgiotų po sodą. Jiems reikia tinkamų drabužių ir maisto, kurio užtektų. Juos reikia kutenti per nugarą. Juos reikia nuvežti į zoologijos sodą. Jiems reikia ribų. Jiems reikia meilės.
Aš nustebau, kai supratau, kaip mums taip pat reikalingi šie maži žmonės. Jie tokie mieli, užsispyrę ir juokingi. Jie palaiko mus ant kojų ir išmoko tam tiktų pamokų, kurias turime išmokti visi.
Žmonės man nuolat sako: „Aš nesuprantu, kaip tu gali tai daryti! Niekada negalėčiau taip gyventi. Man būtų per sunku atsisveikinti su vaikais, kai jau jiems bus laikas.“ Suprantu, tikrai suprantu. Aš sakydavau tą patį. Bet dabar aš negaliu suprasti, kaip aš taip galvojau anksčiau. Rimtai? Man būtų per sunku nieko nedaryti.
Nesupraskite neteisingai. Sunku. Yra daugybė dienų, kai jaučiu, kad nebegaliu daugiau. Atrodo, kad energijos ir kantrybės nepakanka. Kai kurie vaikai naktį beveik nemiega, kiti nuolat pabunda dėl nelaimingų atsitikimų. Jūs turite išplauti krūvą patalynės. Sulankstyti begalę drabužių. Nupirkti beprotiškai daug sauskelnių. Tai niekada nesibaigia… Nesibaigiantys susitikimai, išsiskyrimai ir telefono skambučiai. Reikia priimti daug sunkių sprendimų. Būti tėvais globėjais yra sunku.
Bet šie vaikai yra priversti kiekvieną dieną kentėti ir neturi galimybės pasirinkti. Jie skriaudžiami ir apleisti, verčiami kovoti už save. Jie yra atskirti nuo brolių ir seserų ir perkeliami iš vienų namų į kitus. Globotiniai vaikai per savo trumpą gyvenimą jautė daugiau skausmo, nei dauguma iš mūsų gali įsivaizduoti.
Bus ir daugiau telefono skambučių. Mes su vyru norime pasakyti „taip“. Ne todėl, kad esame nuostabi globėjų šeima. Mes sakome „taip“, nes šie vaikai priversti daryti sunkius dalykus. Mažiausiai ką galime padaryti, tai pažvelgti jiems į akis ir pasakyti: „Taip. Aš noriu tau padėti. Noriu suimti ranką ir pabučiuoti į kaktą, kad nusiramintų, kai patyrė traumą. Mes tai ištversime visi kartu“.
Kai ateis laikas atsisveikinti, aš išskalbsiu jų drabužius ir sukrausiu jų pliušinius žaislus. Noriu verkti ir norėčiau, kad būtų kitaip. Bet niekada nesigailėsiu, kad pasakėme „taip“.
Emily yra mama globėja, gyvenanti JAV. Tiksliau, Portlande, Oregone. Ji ir jos vyras yra susituokę 12 metų ir per šiuos metus padėjo daugeliui vaikų.
Prašau pasidalinti šia istorija su kitais. Emily gali būti įkvėpimas daugeliui žmonių šiam svarbiam darbui!
