Patyčios vidurinėje mokykloje beveik palaužė Robertą. Jį išgelbėjo griežta tėvų meilė. „Nenorime tavęs matyti, kol neatsikratysi narkotikų“, – pasakėme jam. „Mes taip pat paskambinome abiem jo vaikų motinoms ir pasakėme, kad jos neleistų pas jį savo vaikų, nes tai nesaugu.“ – sunkų sprendimą savaitraščiui „Hjemmet“ papasakojo Roberto motina Ann Kristin.
Vasarą, kai Robertui buvo 14 metų, jis buvo laimingas ir energingas berniukas. Bet rudenį viskas pasikeitė. Mokyklos aplinka buvo pasikeitusi ir sudėtinga, Robertas patyrė dideles patyčias ir smurtą. Dvejus metus Robertas buvo atskirtas nuo socialinio gyvenimo. Mokykla negalėjo jam niekuo padėti.
Robertas kasdien eidavo į mokyklą, nes privalėjo. Jis labai atsiliko nuo mokslų.
„Kai jis vėl pradėjo jaustis saugus, prieš jį buvo imta vėl smurtauti. Kai jis važiavo autobusu į miestą, kad su klasės draugu nueitų į kiną, autobuse jį užpuolė chuliganai, mušė grandinėmis ir degino cigaretėmis. Autobuse buvo kamera ir viskas buvo nufilmuota“, – pasakojo Ann Kristin.
Tąkart jie sakė, kad ketina jį nužudyti, bet, laimei, jam pavyko pabėgti ir grįžti namo. Jie bėgo paskui jį ir išmėtė šiukšles po visą kiemą. Jo motina iškvietė policiją.
Sunkūs metai vidurinėje mokykloje paliko gilų ir skaudų pėdsaką. Jis patyrė nesėkmingą bandymą nusižudyti, kuris paaiškėjo tik pradėjus lankyti aukštąją mokyklą. Tada Robertas pradėjo lankytis pas psichologą ir jam buvo diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas (PTSS). Chuliganai buvo nuteisti.
Socialinė darbuotoja manė, kad tų sunkių metų padariniai praeis. Vietoje to, Robertas ėmė vartoti narkotikus, kad galėtų, kaip jam atrodė, savarankiškai pasveikti. Jis taip pat turėjo kelis vaikus su skirtingomis moterimis. Kurį laiką jis buvo taip nusilpęs, kad negalėjo net pasirūpinti savo vaikais.
Søgne savivaldybei buvo nurodyta sumokėti Robertui kompensaciją. Jis gavo 600 000 Norvegijos kronų (apie 60000 eurų). Tačiau jis tapo priklausomas nuo narkotikų, o metų metus trukusi atskirtis ir patyčios sukėlė vėlyvus psichologinius padarinius.
„Kai išsiskyriau, viskas sugriuvo, ir aš paskandindavau savo liūdesį svaigaluose. Per trumpą laiką išnaudojau visą kompensacijos sumą“, – sakė jis.
Galiausiai jo motina ėmė reikalauti, kad jis imtų su tuo kovoti. Kol jis buvo apsvaigęs, mama nenorėjo matyti savo sūnaus. Ištisus septynis mėnesius Ann Kristin su sūnumi nebendravo.
„Reikėjo daug kraujo, ašarų ir sunkaus darbo, kad grįžčiau į normalų gyvenimą ir nepaprastai daug valios pastangų, bet mane motyvavo mano vaikai. Šiandien suprantu, kad man reikėjo pasiekti dugną, nes kai pasiekiau dugną, galėjau atsispyręs į jį pradėti kilti aukštyn“, – sakė Robertas, kuris dabar yra kvalifikuotas socialinis darbuotojas ir turi nuolatinį darbą, kuriame savo sunkią patirtį panaudoja padėdamas kitiems.
