Klynn Scales nežino, kas yra laiminga vaikystė. Mergaitė užaugo namuose, kuriuose vyravo agresija. Jos vieniša mama buvo narkomanė, galinti padaryti bet ką. Klynn ir jos broliai praktiškai buvo palikti vieni. Kai mama ar jos naujasis „sužadėtinis“ sumušdavo bet kurį iš vaikų, Klynn įsivaizduodavo, kaip jiems į pagalbą ateina herojus… Ir tai nutiko!
Klynn laikėsi atokiau nuo žmonių, neturėjo artimų draugų ir nesikalbėjo su mokytojais. Ji niekuo nepasitikėjo, tik… vietiniu policininku.
Ji prisimena, kad jo uniforma visada jai asocijavosi su saugumo ir stiprybės jausmu. Jeffas Colvinas jai buvo malonus, draugiškas. Patruliuodamas gatvėse jis visada rasdavo minutę užkalbinti Klynn.
Kai vieną dieną policininkas nebematė Klynn gatvėje, jis mintyse sujungė iki tol užfiksuotas detales – nudriskusius drabužius, išsigandusias akis, liesą kūną – ir nutarė dėl visa pikta aplankyti mergaitę jos namuose. Tai pakeitė visą Klynn gyvenimą!
Štai, kaip Klynn atrodo po 20 metų. Tą dieną, kai jos herojus pasibeldė į jos namų duris ir pamatė ją sumuštą, ligotą ir bejėgę, viskas pasikeitė.
Jeffas visus vaikus nuvežė į ligoninę ir užtikrino, kad vaikai patektų į geras šeimas. Deja, po to ryšys nutrūko, tačiau Klynn labai norėjo padėkoti savo gelbėtojui. Ji taip pat turėjo jam dovaną.
Policininkui, kuris pakeitė jos gyvenimą, Klynn iš pirmųjų savo uždirbtų pinigų nupirko apyrankę su žodžiais „seržantas Jeffas Colvinas: tikrasis herojus“.
Kai Klynn grįžo į gimtąjį miestą asmeniškai padėkoti Jeffui ir įteikti jam dovanos, jis negalėjo sulaikyti savo emocijų ir pasakė kai ką labai teisinga apie savo profesiją:
„Labai dažnai dirbdami nesame tikri, ar iš tikrųjų kam nors padedame. O tokios situacijos padeda policininkams suprasti, kad jie yra reikalingi ir daro šį tą gera“.
