Sunku patikėti, kad 1959 metais ši mergaitė buvo rasta Kolumbijos džiunglėse. Ji maždaug penkerius metus gyveno kartu su beždžionėmis. Mergaitės istorija sukrės ne vieną. Galime tik pasidžiaugti, kad beždžionės pasirodė esą geresnės už žmones ir ja pasirūpino…
Marina Chapman (tai nėra tikrasis jos vardas, ji pasirinko jį pati) mažai ką prisimena iš to laiko, kai gyveno džiunglėse. Ji žino, kad maždaug ketverių metų ją tiesiai iš kiemo pagrobė du vyrai. Kam? Ji nežinojo. Iki dabar moteris nesupranta, kodėl jie ją paliko džiunglėse.
Labai maža mergaitė atsidūrė viena nepažįstamoje vietoje. Ji daug klajojo, verkė ir šaukėsi mamos, bet niekas neatsiliepė. Kelias dienas ji nieko nevalgė ir negėrė, buvo ant išsekimo slenksčio.
Tuo metu į pagalbą jai atskubėjo kapucinai. Iš pradžių beždžionės kurį laiką ją stebėjo, o paskui nusprendė priartėti. Viena beždžionė palietė mergaitę ir pradėjo ją uostyti bei apžiūrėti, tada atėjo kitos. Iš pradžių Marina išsigando ir net rėkė, kad beždžionės nuo jos atstotų, paskui suprato, kad jei jos norėtų ją užgauti, jau būtų tai padariusios. Vėliau beždžionės mergaitę nuvedė prie gėlo vandens šaltinio. Tada pamažu išmokė karstytis po medžius, susirasti maisto, klausytis ir suprasti džiunglių garsus… Mergaitė su jomis gyveno maždaug penkerius metus.
Medžiotojai merginą surado, tačiau jie pardavė ją viešnamiui. Ten mergina turėjo valyti patalpas. Tada Marinai pavyko pabėgti. Labai ilgą laiką ji gyveno Kalkutos gatvėse, slapstėsi nuo policijos ir stengdavosi kaip nors gauti maisto.
Vis dėlto sėkmė merginos neapleido ir galiausiai jai nusišypsojo laimė. Mariną pastebėjo socialinės tarnybos ir rado jai šeimą. Vėliau mergina įgijo išsilavinimą ir ištekėjo. Dabar ji turi savo šeimą.
Moteris taip pat labai myli gamtą.
Beje, jau suaugusi Marina parašė knygą apie savo gyvenimą. Ji vadinasi „Mergaitė be vardo“, nes niekas nežino, kiek jai iš tikrųjų metų ir koks jos tikrasis vardas.
Mergaitės istorija sukrėtė žmones, o knyga susilaukė pasisekimo ir tapo tikra literatūros sensacija.
