Tie, kurie yra lankęsi Stavangeryje Norvegijoje ir yra praėję aikštėje esančią požeminę pėsčiųjų perėją, tikriausiai yra girdėję apie „tetą“ Adą – atviraširdę visuomenės veikėją. O jei apie ją negirdėjote, dabar pats laikas išgirsti jos gražią istoriją.
Ada Grødeland keletą dešimtmečių buvo nuolatinis Stavangerio miesto veidas. Ji turėjo prekystalį požeminėje Torgeto perėjoje Stavangeryje. Ten ji sėdėjo ir pardavinėjo loterijos bilietus. Stavangeryje ji buvo žinoma kaip „teta Ada“.
Erling Jensen, svetainės apie Stavangerio srities istoriją įkūrėja sako, kad Ada gimė 1923 m., tada ją visi vadino Ada Walvik. Būdama 16 metų ji įsidarbino Stavangerio pramogų parke. Mergina dirbo žaidimo „Laimės ratas“ asistente.
„Teta Ada buvo šiltas žmogus, ji visada gynė silpnuosius. Jei kada nors lankėtės Stavangerio centre, ir užsukote į jos kioską, ko gero, užmezgėte su ja ryšį“, – sako Thomas Bendiksenas (MDG) Rogaland Avis/Dagsavisen.
Bendiksenas priklauso Eiganeso ir Vålando savivaldybės komitetui. Jis yra vienas iš daugelio, norinčių „pakrikštyti“ atvirą erdvę Stavangerio Haakon VII vartų ir Kongsgårdbakken kampe Ados Grødeland vardu. Mintis – jog ši vieta būtų pavadinta geraširdės moters Ados vardu, greičiausiai sulauks daug palaikymo, mat ši vieta yra vos už kelių metrų nuo tos vietos, kur moteris metai iš metų sėdėjo loterijos bilietais prekiaujančiame kioske.
Pats Bendiksenas gerai pamena kilniaširdę moterį. „Prisimenu, ji sėdėjo kioske, pardavinėjo loterijos bilietus, tas vaizdas priminė paveikslą. Kai kas nors ateidavo pabendrauti, Ada visada turėdavo laiko“, – sako jis laikraščiui.
Dešiniųjų politikė Cille Ihle taip pat dalijasi šiltais prisiminimais apie prekystalį. Vaikystėje Cille pirkdavo loterijos bilietus iš tetos Ados. „Man patinka mintis pagerbti paprastą žmogų, kuris daugeliui reiškė tiek daug – ji buvo herojė“– teigia politikė.
2004 m. Ada buvo apdovanota Melvin Jones apdovanojimu. Kasmet skiriami Melvin Jones vardo garbės apdovanojimai yra aukščiausias LIONS įvertinimas, suteikiamas daugiausiai humanitarinėje veikloje pasižymėjusiems žmonėms, skleidžiantiems šilumą, dosnumą ir rūpestį likimo nuskriaustiems žmonėms.
Daugeliui žmonių patiko galimybė apsilankyti Ados kioske, tiesa, Ada taip pat džiaugėsi žmonių apsilankymais. „Negali nusipirkti gėrio ir laimės. Meilės irgi nenusipirksi. Visa tai gaunu čia, Undergangene. Meilės sulaukiu iš mažų, senų ir paprastų. Neturiu priešų, nedaug kas gali tuo pasigirti“, – sakė ji NRK dokumentiniame filme.
Jei ji nebūtų buvusi loterijos bilietų pardavėja, ji būtų buvusi turgaus prekeivė, buvo įsitikinusi Ada.
Pas Adą plūsdavo įvairūs žmonės. Vaikai ją mylėjo. Jei loterijose nelaimėdavo – prizą vis tiek gaudavo. Tada teta Ada visus apdovanodavo.
Ada taip pat stengėsi padėti sunkiai besiverčiantiems žmonėms. „Berniukais“ ji vadino narkomanus, kurie užsukę pas ją gaudavo duonos riekę ir puodelį kavos. „Svarbu, parodyti, kad jie yra mylimi ir apkabinti. Žmonės kartais trokšta, kad juos kas nors paprasčiausiai apkabintų“, – teigė ji dokumentiniame filme.
Ada mirė 2008 m., praėjus 46 metams po jos vyro mirties per avariją. Tačiau dabar atrodo, kad moteris kioske amžinai liks Stavangerio aikštėje – ir ši vieta bus pavadinta jos vardu.
