Kartais susipykstame, kartais susiginčijame, o kartais ir ką nors aprėkiame. Ir vis dėlto, kartais visi šie dalykai atsitinka dėl visiškai nereikšmingų priežasčių. Ši istorija privers du kartus pagalvoti, prieš vėl supykstant ant savo artimų žmonių.
Heather Duckworth yra ta mama, kuri patyrė precedento neturinčią tragediją. Nuo tada ji deda visas pastangas, kad apie šią istoriją sužinotų kuo daugiau žmonių. Ji nori, kad kiti tėvai suprastų tam tikrus, iš pirmo žvilgsnio, nereikšmingus dalykus. Prieš kelerius metus moteris neteko mylimo vaiko. Dabar ji nori papasakoti savo istoriją kitiems. Ji nori, kad žmonės įvertintų kiekvieną akimirką, kurią gali praleisti su savo artimaisiais ir nesijaudintų dėl smulkmenų.
Istoriją ji pavadino „Mėlynąja dėme“. Tai sujaudino tūkstančius žmonių visame pasaulyje. Taigi, nusprendėme ją papasakoti ir jums. Prieš 14 metų tai buvo vėlus vakaras, o moteris norėjo nusiprausti ir užmigdyti savo nepaklusnius ir labai išdykusius vaikus: 2 metų trynukus ir 4 metų berniuką. Kaip jūs galite atspėti, tai buvo labai sunki užduotis. Tuo metu šeimos gyvenimas buvo chaotiškas, o namas kiekvieną vakarą atrodė kaip nusiaubtas viesulo.
Motina bandė nuraminti vaikus, bet veltui. Vaikai buvo tarsi pamišę ir nesiruošė sustoti dūkti. Ketverių metų vaikas įjungė muziką ir visi kartu šoko pagal ritmą. Buvo daug juoko ir linksmybių. Deja, tai buvo vienas paskutinių tokio linksmumo vakarų. Galiausiai moteris nusprendė tiesiog palaukti, kol vaikams baigsis visa energija. Staiga ji pastebėjo mėlyną dėmę ant kilimo! Ji supyko. Rašalo pėdsakas nuo tušinuko nusidriekė net į kitą kambarį. Heather norėjo visus pastatyti į skirtingus kampus. Jie ką tik buvo persikėlę į šį namą ir viskas dar buvo nauja.
Galiausiai, supykusi motina rado sūnų, kuris padarė šitą dėmę. Tai buvo vienas iš trynukų Jacob. Jo rankoje buvo sulaužytas rašiklis. Jis visas buvo išsiterliojęs rašalu. Nereikia nė sakyti, kad moters kantrybė buvo beveik išsekusi…
„Aš labai susijaudinau. Tada sugriebiau Jacob ir nusivedžiau į vonią, kad kažkaip jį nuprausčiau. Tuo metu mano vyras bandė išvalyti tamsiai mėlynas dėmes nuo kilimo. Tada verkiau iš pykčio – buvau pavargusi ir nervinga. Tikrai labai pykau. Tikrai. Ne tiek pykau ant savo sūnaus, kuris buvo mėlynas kaip smurfas, bet ir ant savęs. Man buvo pikta, kad palikau rašiklį ten, kur vienas iš vaikų galėjo jį pasiekti. Po valandos Jacob buvo beveik švarus, o ant kilimo liko tik nedidelė žymė. Vėliau tą savaitę pasamdėme profesionalią valymo įmonę, bet net jie negalėjo tos dėmės išvalyti.
Dėmė liko ant kilimo ir ji nervindavo kiekvieną kartą, kai tik Heather į ją pažvelgdavo.
„Tai mane pykdė. Visada stengdavausi tokius dalykus palikti vaikams nepasiekiamoje vietoje, bet ne šį kartą. Tai mane labai supykdė“.
Tačiau vieną dieną šeimos gyvenimas visiškai pasikeitė. Praėjus dviem mėnesiams po šių įvykių paaiškėjo, kad Jacob serga vėžiu. Po dvejų metų jis mirė.
„Mėlyna dėmė dar buvo šiek tiek matoma. Galų gale, tai ėmė vis labiau priminti mano pyktį ir nusivylimą dėl to, kad toks banalus ir toks nereikšmingas įvykis mūsų gyvenime taip mane supykdė…“
Dabar Heather nori, kad visos mamos žinotų, jog jų vaikai visada bus netvarkingi, kad auklėjimas gali būti varginantis ir kad su amžiumi atsiranda vis naujų problemų ir iššūkių, tačiau dauguma jų yra tik smulkmenos mūsų gyvenime…
Moteriai mėlyna dėmė primena, kad gyvenimas su mažais vaikais kupinas veiksmo, chaoso ir netvarkos. Nepaisant to, vis tiek verta juos 100% patirti, pasinaudojant kiekviena akimirka, kad ir kokia nemaloni ji būtų. Tai taip pat priminimas, kad neturėtumėte nervintis dėl nesvarbių įvykių ar dalykų, kurie iš tikrųjų neturi didelės įtakos mūsų gyvenimui. Žmonės yra tai, kas iš tiesų yra svarbu mūsų gyvenime, ir mes visi turėtume tai turėti omenyje.
Heather šią mėlyną dėmę dabar vadina „paslėpta palaima“. Ji prisipažįsta, kad dabar galėtų gyventi su milijonais tokių dėmių, jei dėl to turėtų galimybę praleisti dar bent vieną dieną su savo mylimu sūnumi. Ji vis dar tvarkosi namus po savo mažylių išdaigų, tačiau dabar tai daro visiškai kitaip.
Liūdna, kad tik sunkios patirtys primena, kad reikia išnaudoti kiekvieną akimirką, nes kada nors gali būti jau per vėlu…
