Arbatą mėgstantys ir jos vartojimo subtilybes išmanantys gurmanai jau seniai ginčijasi, ar galima į arbatą dėti cukraus ar kito saldiklio, ar, vis dėlto, geriau mėgautis nesaldintu gėrimu. Vieningos nuomonės į šį klausimą nėra, nes skiriasi aplinkybės. Štai kodėl verta žinoti, kada arbatą dera saldinti, o kada – ne. Iš karto norėtume pabrėžti, kad saldžios arbatos neturėtų gerti tie, kurie laikosi dietos ir riboja saldumynų suvartojimo kiekį.
Į arbatą įdėjus cukraus, pastarosios kaloringumas padidėja beveik dešimt kartų, tačiau šios kalorijos neturi jokios maistinės vertės. Be to, saldumynai kenkia dantims ir sutrikdo burnoje esančių rūgščių ir šarmų pusiausvyrą. Žmonės, siekiantys kontroliuoti savo svorį ir dantų sveikatą, turėtų atsisakyti įpročio į puodelį kvapnios arbatos dėti cukraus.
Antras veiksnys – cukrus gali neatpažįstamai pakeisti pirminį tam tikrų arbatų skonį ir paversti jas vandeninga saldžia substancija.
Arbatos degustatoriai tvirtina, kad kinišką Lonjing, indišką Darjeeling ir japonišką Gyokuro arbatas reikėtų gerti be jokių saldiklių, kad visiškai atsiskleistų visi šių arbatų skonių niuansai.
Ir galiausiai – vakare, gurkšnodami saldžią arbatą, prisiminkite, kad ji skani, bet organizmui ne tokia naudinga, kaip be cukraus.
Tyrimai parodė, kad cukrus trukdo įsisavinti kai kuriuos arbatoje esančius antioksidantus ir mažina jų teigiamą poveikį sveikatai.
Ar tikrai reikia visiškai atsisakyti cukraus arbatoje? Ne, kartais jo įdėti tiesiog būtina! Pavyzdžiui, pigią ir prastos kokybės arbatą galima padaryti daug skanesnę, jei įdėsite šaukštelį ar du „saldžiųjų nuodų“, ir taip nemalonų kartumą ar pasenusį skonį užgošite saldumu.
Saldūs priedai taip pat gerai dera su tokiomis arbatomis kaip Shu Puerh. Jos originalus skonis su žemės atspalviais gali patikti ne visiems, tačiau papildomas nedidelis cukraus ar kondensuoto pieno kiekis puodelyje Shu Puerh padės pajusti šios ypatingos arbatos skonį.
Jau minėta, kad cukrus trukdo pasisavinti arbatoje esančius antioksidantus. Tačiau yra ir kita nuomonė: į žaliąją, bet ne juodąją, arbatą dedamas cukrus kartu su citrinos rūgštimi pagerina katechinų, kurie yra naudingi polifenolių grupės junginiai ir taip pat labai naudingi antioksidantai, pasisavinimą. Todėl žaliąją arbatą galima saldinti, bet tik labai saikingai.
Galiausiai galima išgerti puodelį saldžios arbatos, kai iki pietų ar vakarienės dar toli, o norisi tuoj pat pavalgyti. Saldus gėrimo skonis numalšins alkį ir padės sulaukti pagrindinio patiekalo. O saldumynų poveikį dantims sumažinti nesunku – po arbatos tiesiog praskalaukite burną švariu vandeniu.
Jei norite gerti saldžią arbatą, bet ne su cukrumi, o su sveikesniais priedais, gali padėti medus, stevija, klevų sirupas, anksčiau minėtas kondensuotas pienas ar tiesiog saldūs vaisiai. Pastaruosius galima valgyti užkandžiaujant su arbata arba dėti tiesiai į puodelį. Tuomet užpilas dar labiau bus pagardinamas obuolių, vyšnių ar persikų skoniu, ir įgaus daug įdomesnį skonį.
