Šiandien požiūris į keturiasdešimtmetes moteris pasikeitė. Viena vertus, jas nuolat gėdija dėl su amžiumi susijusių pokyčių. Juk šiuolaikiniai kosmetologijos ir plastinės chirurgijos pasiekimai, turint pakankamai lėšų ir daug laisvo laiko, leidžia 40-metėms atrodyti beveik kaip 20-metėms. Yra tokių pavyzdžių, ir jie tarsi priekaištaudami žvelgia į mus iš interneto platybių. Kita vertus, pagrindinė žinutė „keturiasdešimt metų yra riba, po kurios jau per vėlu“ ir toliau spaudžia moteris, verčia jas nervintis. Ką daryti, jei iš tikrųjų nėra nieko kito, kaip tik rūpintis pelargonijomis ir keturiasdešimčia kačių?
Beveik kiekvienas interneto portalas pateikia tokių straipsnių: „kaip rengtis sulaukus 40“, „kokį makiažą naudoti sulaukus 40“ arba „kaip susitvarkyti su amžiumi susijusius pokyčius sulaukus keturiasdešimties“. Nors, mano požiūriu, kai kurios psichologinės nuostatos sendina moterį kur kas labiau nei raukšlės aplink akis ir pora papildomų kilogramų. Štai tos nuostatos.
1. Nuolatinės mintys apie senėjimą ir diskusijos apie būdus, kaip atjaunėti.
Viena vertus, tai, kad beveik bet kuri šiuolaikinė moteris, skirtingai nei jos prosenelės, gali pasinaudoti sukauptomis žiniomis apie tinkamą mitybą, kūno rengybą ir veido priežiūrą, negali nedžiuginti. Tačiau tokiu grožio industrijos klestėjimo laikotarpiu yra vienas pastebimas minusas. Kai kurios moterys, veikiamos agresyvios informacinės aplinkos, tiesiogine prasme yra apsėstos minčių apie atjaunėjimą ir pradeda tai daryti beveik nuo 20 metų. Visus tuos metus, kai turėtų įsimylėti, nusivilti, siekti ir pilnavertiškai gyventi, jos užsiima tuo, kad lėtai ir sistemingai ruošiasi perėjimui į senatvę.
Kartais galima sutikti ištisus pulkus jaunų moterų, entuziastingai diskutuojančių apie įvairius organizmo valymo, kovos su raukšlėmis būdus, dietas ir klizmas. Pasiklausius atrodo, kad joms jau per 70. Atidžiau pažiūrėjus, atrodo, kad joms kiek daugiau nei trisdešimt. Tada kodėl jos tiesiogine prasme iš savęs vagia pačius geriausius metus, pereidamos tiesiai į senų moterų gyvenimo būdą? Kad kada nors, būdamos 59 metų pasigirtų, jog atrodo kaip 53 metų?!
2. Noras rengtis „pagal amžių“.
Nuolatiniai straipsniai spaudoje temomis: „kaip rengtis, kai tau per keturiasdešimt“, „kaip pasidažyti, kai tau per keturiasdešimt“, „kaip patikti vyrams, kai tau per keturiasdešimt“ keturiasdešimt iš banalaus skaičiaus paverčia į pavojingą ir liūdną ribą.
Na, iš tikrųjų, kodėl žurnalistai taip prisirišę prie šio konkretaus amžiaus? Kodėl 38 ar 39 metų moterims negresia tragiški pokyčiai, o sulaukus keturiasdešimties karieta staiga virsta moliūgu? Be to, prie tokių straipsnių, kaip taisyklė, pridedamos nuotraukos, kuriose moterims virš 80. O kartais ir virš šimto! Savo akimis mačiau kelis keturiasdešimtmetėms skirtus straipsnius, kuriuos lydėjo madingi šimtametės Iris Apfel atvaizdai. O kur, klausiate, logika, kur protas?
Deja, jei šimtą kartų kartosite žmogui, kad jam skirta kriuksėti, tada jis užkriuksės. Ir jei šimtą kartų pasakysite moteriai, kad būdama 40 metų ji turėtų rengtis pagal savo amžių (kaip 80 metų), tuomet ji taip ir darys. Neatsitiktinai turime tradiciją, kai moteris iš jaunimo drabužių skyriaus, kuriame visą gyvenimą rengėsi stilingai ir nebrangiai, pereina prie sunkaus kailio, aksomo ar atlaso „prabangos“, kuri kainuoja brangiau, bet tuo pačiu prideda dvidešimt metų. Nes juk laikas atrodyti pagal savo amžių. Bet nematau jokių priežasčių tai daryti, išskyrus gilią psichologinę traumą, kurią sukelia kažkieno nuomonė.
3. Savo kaip suaugusios moters vaidmens nepriėmimas.
Tačiau kartais pastebimas ir atvirkščias vaizdas. Moteris amžinai įstrigo jaunos panelės vaidmenyje, todėl atrodo ne vietoje ir net juokingai. Žinote, kartais taip nutinka žmonėms, kurie smarkiai priauga svorio, bet savo širdyse neigia šį faktą. Jie traškindami rūbų siūles stengiasi įlįsti į savo senąjį garderobą, o paskui atrodo kaip dešra, beviltiškai bandanti įsisprausti į tinklinės pakuotės skylutes. Čia ta pati situacija su amžiumi. Kaip dydžiu mažesni drabužiai storina, taip „mergaitiškas“ elgesys, mielos išdaigos ir beviltiška vyro, į kurį galėtų atsiremti paieška pabrėžia, kad su amžiumi nuėjote ne į tą pusę.
Tačiau nepamirškite, kad jaunos nimfos įvaizdis daugelį metų buvo vienas labiausiai atkartojamų. Tik pastarieji metai atnešė mums brandos madą, kultinių serialų su vyresnėmis aktorėmis tęsinį ir brandžių figūrų atsiradimą blizgesio industrijoje. Prieš tai modeliai, sulaukę tam tikro amžiaus, virsdavo moliūgais, tai yra tiesiog dingdavo iš žiniasklaidos akiračio. Sudarydamos moterims įspūdį, kad reikia būti amžinai jaunoms… arba visai nebūti.
4. Bandymas įšokti į „nuvažiuojantį traukinį“.
Ne kartą girdėjau iš vyresnių moterų, kad jos surado savo meilę tik tada, kai jau buvo praradusios viltį ją rasti, ir ramiai ėmėsi savo reikalų. Kai kurioms taip yra su hobiu ar net su karjera. Kažkodėl „vėlyvas užsidegimas“ yra dažnesnė istorija moterims nei vyrams. Gal todėl, kad daugelis pirmąją gyvenimo dalį skiria vaikams ir šeimyninėms pareigoms. Tačiau taip nutinka tik tada, kai moteris ramiai iškvepia ir pradeda klausytis savo norų. O ne tada, kai ji, apimta siaubo, bando įšokti į nuvažiuojantį traukinį, prarasdama laiką, pagarbą sau ir orumą.
Agresyvi „tiksinčio laikrodžio“ propaganda labai tam nuteikia. Moteris viduje susitaiko su tuo, kad viskam „geram“ ji jau sena, todėl griebia už „blogo“. Vyrai (ir darbdaviai, pažymime skliausteliuose) negali to nejausti. Todėl vienintelė išeitis, kurią matau, – apsisaugoti nuo pasakų apie nuvažiuojančius traukinius. Bent jau tam, kad jie netaptų tiesa.
5. Vidiniai draudimai ir apribojimai.
Tačiau patys pikčiausi ir nesąžiningiausi žodžiai, nemaloniausi straipsniai yra bejėgiai, kai moteris viduje pasitiki savimi – jai viskas įmanoma. Na, ar bent jau pati nusprendžia, kad sužinos apie amžiaus apribojimus kai jo sulauks ir „orientuosis į vietoje“.
Pavyzdžiui, viena moteris, išeidama iš psichologo kabineto man pasiskundė, kad specialistė jai iš anksto, sulaukus 32 metų, patarė nepriprasti prie vyrų dėmesio, nes sulaukus 50 metų tokio dėmesio nebus, ir su kuo ji tada liks?
– Tada apie tai ir pagalvosiu. Ir vietoj psichologo kitą kartą nuėjau į pasimatymą. Manau, kad būdama 50 metų turėsiu ką prisiminti. Ir gal ir pakartoti.
Tačiau prisiminiau ir dar vieną atvejį. Kartą buvau liudininke, kaip viename kaime minia kaimynų 48 metų moterį norėjo atvesti į protą.
– Tau 48 metai! O tu dėvi ryškius sarafanus! Plaukai ilgi, palaidi! Tu bėgioji su jaunais kavalieriais! Ar nežinai, kad mūsų amžiuje tai netinkama?
– Aš nežinau! – pasakė moteris. Ir ji uždarė vartus. Taip patvirtindama, kad be papildomų žinių (psichologinių nuostatų skaitymo) galite ir apsieiti…
