Nieko neskauda. Nėra temperatūros, neskauda kaulų, nesvaigsta galva. Tiesiog nėra jėgų ir nieko nesinori…
Kai nenorite nieko, net kažko ypatingo, to, ko visada norėjote, tai yra nerimą keliantis simptomas. Pasitikrinkite savo sveikatą. Ir pažvelkite į savo sielą…
Kai mano vyras buvo mažas berniukas, jis susirgo. Nieko jam neskaudėjo, jis niekuo nesiskundė – buvo klusnus ir geras vaikas. O vaikai nežino tokių žodžių: „Šiek tiek blogai jaučiuosi, kažkoks silpnumas ir jėgų netekimas!“ – žino tik „skauda“, „sergu“, – labai konkrečius dalykus.
O berniukas tik silpo ir silpo, vangiai sėdėjo ant sofos su knygomis, arba ramiai vežiojo žaislinę mašinėlę. Ir visą laiką norėjo miego. Bet ryte reikėjo eiti į darželį, paskui iš darželio namo… Jis klusniai vaikščiojo susikibęs už rankų su mama. Ir jis niekuo nesiskundė. O seselė darželyje irgi sakė, kad viskas gerai. Tiesiog tylus vaikas.
Ar žinote, kaip mama suprato, kad berniukas sunkiai serga? Ji – paprasta moteris, našlaitė iš kaimo, būdama penkiolikos metų po karo pabėgo iš miško kirtimų į miestą. O baigė tik keturias klases – buvo išsiųsta dirbti į kolūkį, buvo tokie laikai. Ji ne gydytoja. Ir ne psichologė. Tačiau atvedusi į turgų mažąjį Ediką ji suprato, kad sūnus turi bėdų. Į didelį Centrinį turgų – tada ten pardavinėjo pietietiškus vaisius ir įvairius skanius dalykus, kurių nebuvo parduotuvėse.
Taigi, mama atsivedė berniuką į turgų, tai ji padarė, kad jį pradžiugintų. Nors ji buvo vargšė. Lentynose puikavosi vynuogių kekės, raudoni obuoliai, geltonos sultingos kriaušės, melsvos, blizgančios džiovintos slyvos, aukso spalvos džiovinti abrikosai ir razinos… Tiesiog buvo smagu čia, Urale, ypač žiemą, visa tai matyti.
Ir mama paklausė: „Ko tu nori, sūnau? Aš nupirksiu tau ką tik nori. Tu tik pirštu parodysi, ką pirkti? Aš gavau atlyginimą ir turiu pinigų, daug. Ko tu nori? Gal vynuogių? O berniukas pakėlė savo liesą veidelį su pamėlynavusiais paakiais ir tyliai, jausdamasis kaltas atsakė: „Aš, mama, nieko nenoriu. Dėkoju!”.
Tada mama suprato, kaip yra viskas blogai. Ir nedrąsi, drovi mama pasiryžo ir vedžiojo savo berniuką pas visus gydytojus, kol jie išsiaiškino priežastį. Išties vystėsi pavojinga liga, kuri buvo sustabdyta ir išgydyta pačioje pradžioje. Nieko neskaudėjo, temperatūros nebuvo, gerklė neparaudus, slogos nebuvo…
O liga jau taip pamažu žudė vaiką, beveik be simptomų ir nepastebimai. Gerai, kad mama jį išgelbėjo. Taip ir sužinojau apie ligą. Ir viskas baigėsi gerai, jie pradėjo gydytis ir pasveiko. O vasarą berniukas jau su apetitu valgė mūsų Uralo obuolius, mažus ir kietus, bet labai naudingus!
Taip kartais pasireiškia „liga iki mirties“. Nieko neskauda. Nekarščiuoja, neskauda kaulų, nesvaigsta galva. Tik nėra jėgų ir nieko nesinori. Net tada, kai gyvenimas sustato viską, kas geriausia, skaniausia, patraukliausia, tačiau žmogus tyliai padėkoja ir pasako: „Ačiū. Kažkodėl aš nieko nenoriu! Nenoriu nei meilės, nei paaukštinimo, nei jūros, nei kruizo, nei naujo automobilio. Ačiū, bet aš nieko nenoriu“.
Tik suaugusio žmogaus niekas nepaklaus, ko jis nori. Tiesą sakant, tai paprastai niekam ir nerūpi. O pats nusilpęs žmogus savo būklę laiko normalia, nes nieko neskauda. Ir niekas manęs tikrai nekankina, nes aš nieko nenoriu. Aš noriu miego, bet žmogus ne visada gali miegoti. Ir šalia nėra mylinčios mamos, kuri nuvestų pas gerą gydytoją.
Ko jūs norite? Ką išsirinktumėte nuo gyvenimo prekystalio, jei jums tai nupirktų? Ir kaip labai jūs to norite? Paklauskite to savęs patys, jei nėra kam kitam jūsų apie tai paklausti.
Tačiau čia aš klausiu. O jūs atsakote nuoširdžiai. Jei norisi, tada viskas gerai. O jei ne – pasitikrinkite savo sveikatą. Ir pažvelkite į savo sielą – kas jus kankina ir slegia? Tai žinote tik jūs ir tas, kuris jus myli.
